Smidrų istorija ilga. Yra įrašų, kad jie augo jau senovės Graikijoje ir Romoje, o Afrikoje aptikta laukinių jų veislių. Egiptiečiai juos augino jau seniau nei prieš 2000 metų. Jie buvo auginami dėl medicininių priežasčių ir legenda teigia, kad smidrai buvo aukojami Dievams. (1)
Laukinių smidrų plonieji ūgliai buvo plonesni nei pieštukas ir jie labai skyrėsi nuo dabartinių smidrų. Naudojant selektyvius veisimo ir auginimo būdus jie įgavo storesnį stiebą ir taip daugiau valgomosios dalies. (1)
Smidrus valgydavo su lydytu sviestu ir taip pat sezono metu. Tačiau yra įrašų, kad smidrai buvo džiovinami bei šaldomi. Romėnai juos užšaldydavo Alpėse, kad turėtų jų svarbiai žiemos šventei „Epicurious“. Pasakojama, kad imperatorius Augustas pastatė visą laivų parką, kad galėtų plukdyti smidrus po visą Romėnų Imperiją. (2)
Po Romos imperijos žlugimo smidrų istorija nutilo. Vėliau yra įrodymų, kad smidrai buvo auginami prancūzų vienuolynuose 1459 m. O šešioliktame amžiuje smidrai vėl atsiranda istorijos knygose. Jie pasiekė Prancūziją ir Angliją. Smidrų auginimui buvo statomi specialūs šiltnamiai. (2)
Kokie įmantrūs buvo smidrų serviravimo indai, rasi čia.
Smidrai pasiekė Lietuvą gan seniai, tačiau netrukus buvo primiršti. Jie išliko tik kaip dekoratyvinis augalas, o ne delikatesas lėkštėje. Galbūt priežastis buvo netinkamas jų paruošimas, arba tai dar nebuvo smidrų era.
Priešingai šiandienai, smidrai drąsiai žengia į mūsų virtuvę ir kas sezoną joje mielai rėpso. Smidrai ne tik solidūs bei puošnūs, bet ir gardūs bei naudingi sveikatai.
Smidrai yra žolinis augalas – šaknis su pumpurėliais. Baltieji smidrai yra šaknys, kurios dar nespėjo išskleisti daigų. Pasistiebusios šaknys ir išleidusios pumpurus, jos įgauna žalią spalvą. Baltieji smidrai turi labai solidų skonį, kiek primenantį riešutus. Žalieji stiebai yra kiek švelnesni gomuriui, tačiau vertinami bene kiekvienoje virtuvėje. Smidrų sezonas gan trumpas, todėl vien sulaukti jų „žydėjimo“ ir galiausiai paragauti, yra įsibėgėjusio pavasario šventė.
Renkantis smidrus turguje nesidrovėk paprašyti jų paragauti. Perlaužk pusiau ir paragauk. Pajusi ar norėtum tą smidrų puokštę įvesti į vakarienės ar pietų meniu. Įgudę smidrų mėgėjai iškart pajus ar jie tinkami patiekalo gaminimui.
Savo maistine verte smidrai nenori nusileisti kitiems šakniniams augalams:
100 g smidrų yra net 93,2 g vandens. Tai reiškia, kad reguliariai juos valgydami (kaip ir, žinoma, kita s daržoves) mes aprūpiname organizmą vertingais skysčiais.
Tai taip pat nekaloringas augalas – 100 g smidrų yra tik 20 kalorijų, 13 kcal gauname iš angliavandenių ir 6 kalorijas – iš riebalų.
Smidruose yra 4 g angliavandenių, bet svarbiausia, kad net pusė jų, t.y. 2 g, yra vien maistinės skaidulos. Augalinių riebalų vos pėdsakai, o baltymų – 2 g.
Fitosterolių juose – 24 mg. Nustatyta (EFSA), kad fitostreoliai (augaliniai steroliai) mažina cholesterolio kiekį kraujyje, o tai turi įtakos širdies ir kraujagyslių ligų rizikos mažinimui.
Jų įtaigi žalia spalva atskleidžia, kad juose gausu vitamino K. Vitaminas K padeda palaikyti normalų kraujo krešėjimą, skatina žaizdų gijimą, kartu su vitaminu D dalyvauja kaulų atsinaujinimo procesuose, dalyvauja regeneracijos procesuose, didina atsparumą infekcijoms. Kadangi vitaminas K yra tirpus riebaluose, nebijok ant paruoštų smidrų užlašinti keleto lašelių kokybiško aliejaus.
Žalia smidrų spalva taip pat indikuoja, kad juose yra folio rūgšties.
Neatsilieka ir vitaminas A (15 % RPN) bei geležis (12% RPN), tiaminas (10 % RPN) ir vitaminas C (9% RPN) . (3)
Mano mėgstamiausias receptas – Parvirtę didingieji.
100 g smidrų yra
1. http://www.cultures.ca/en-ca/asparagus/origins-asparagus
2. https://www.asparagus-lover.com/history-of-asparagus.html
3. https://nutritiondata.self.com/facts/vegetables-and-vegetable-products/2311/2FACEBOOK0TWITTERLINKEDIN0REDDITTUMBLRPINTEREST01 LIKE
nomnom.lt 