Žiemos pasaka

VAIDINA:Toma Dvelytė – nurauta dietistė, maistinių medžiagų derinimo ekspertė, gamybos vadovė, vairuotoja, fotografė. Indrė Kazėnaitė – nurauta maisto fanatė, raštvedė, gamybos vadovė, žvitrioji estetinė akis ir patarėja skonio klausimais. Drakono vaisiai – neįprasta juodųjų alyvuogių variacija. Karabaso sagos – saldžiarūgštės ir sočios. Dažniausiai pasirodo rudens – žiemos repertuare. Mėlynbarzdžio paslaptis – tai paslaptis. Sudegęs šerkšnas – kreminis, ryškus ir šildantis charakteris, kūrinyje dažniau minimas kaip Sviestinių moliūgų apkepas. Miško takelis – desertas iš neatspėsit ko. Skrynelės – dažnai naudojamos desertinio stalo puošybos tikslais, labai universalios, taip pat puikiai draugauja su pusryčių meniu. Pasakų trobelė – rubensiškų formų gražuolė su charakteriu. Prabangiai balta ir labai saldi. Žvaigždžių sula – renkama vieną kartą metuose, žvaigždėms persipildžius saldžiai aštria šiluma, kuria jos tiesiog privalo dalintis. Tokie gamtos dėsniai. Vietnamiečiai – nedidelio ūgio, isterišką kalbos manierą puikiai įvaldę žemės gyventojai, sutinkami fantastiškų gėrybių perkrautose krautuvėlėse. Saikas- prašalaitis, trumpam užsukęs ketvirtame veiksme, bet nemandagiai išprašytas lauk.

UŽDANGA PAKYLAPIRMAS VEIKSMAS TELEPORTAS

Kai tąryt prabudau, telefonas įtartinai lūžo nuo žinučių. Išmėčiusi neaktualias delfio aktualijas, prisikasiau iki vienos, privertusios šokti iš lovos. Ji reiškė nei daug, nei mažai – turiu 48 val susitvarkyti reikalus, užgesinti visus, darbe rusenančius gaisrus, susišaudyti „rimtus“ , šiauriečių kraštui įprastus, batus ir pakilus tiek aukštai, kiek lėktuvo nosis užmato, skristi į mano vaizduotėje pasakomis ir legendomis apipintą Nesøya salą. Čia derėtų pridurti, jog geresnio momento mūsų kulinarinių planų įgyvendinimui, nei „čia ir dabar“ Toma savo kalendoriuje nerado, tad besibaigiančio rudens melancholiją man teko vaikyti ekspromto piliulėmis. O, dangau, kaip jos svaigina!

SUSITIKIMAS Apsišaudžiusios pirmomis, ant liežuvių pasitaikiusiomis istorijomis ir apsikabinusios penkiolika kartų, sutūpėm regzti plano . Susitelkti padėjo žalioji matchos jėga.

Kaip gurkšnis po gurkšnio, taip punktas po punkto rašomąjame lape gulė dalykų dalykai. Kale, granatai, pastarnokai, grybai, apelsinai... Nusimato puota. Nuostabi gyvenimo puota, kuriai užkurti progą susikūrėme pačios!

ANTRAS VEIKSMAS JUODASIS PENKTADIENIS IR VIETNAMIEČIAI Kortos geriau ,vargu, ar begalėjo sukristi ir šiuose žodžiuose turėtumėte įžvelgti krislelį ironijos, mat strimgalviais išbėgusios iš namų su pirkinių sąrašu dantyse, įpuolėme į tirštą automobilių ir žmonių spūstį, sugeneruotą “juodojo apsipirkimo” akcijų. Jautėmės kaip realybės šou, kuomet dalyvių pora išgirsta verdiktą – “Jūs turite 2 valandas patiekalams paruošti. Žmonės į restoraną renkasi lygiai 14h”. Daaah. Skirtumas tik tas, kad mus spaudė ne TV šou sukurtos taisyklės, o gamtos dėsniai. Turėjome spėti apsipirkti, pasiruošti, suserviruoti ir nufotografuoti savo patiekalus ligi saulė ims leistis, o leidžiasi čia ji gana anksti. Viskas vardan apšvietimo :D

Pirmiausiai sustojome nedidelėje vietnamiečių parduotuvėje, kur susišlavėme bene viską, ką buvome numačiusios. Tačiau čia strigome. Šokinėjome nuo lentynos prie lentynos, aikčiojome, kokių neįprastų ir skanių dalykų jie turi. Krepšelin keliavo švieži kokosai, nematyti prieskoniai ir įvairios žolelės. Raudona kinva – check, sezamai – check, kokoso pienas – check….. check … check…. Bėgiojau Tomai iš paskos ir garsiai skaičiau, o ji tuo metu toliau pildė pirkinių krepšį. Priešaky laukė prekybos centras, kuriame turėjome gauti paskutinius dalykus, tokius kaip pora trūkstamų lėkščių ir ekologiškų riešutų. Buvo turbūt jau po 11, kai ten įsirovėm. Vėl bėgte. Grynų gryniausias nuotykis!

TREČIAS VEIKSMAS VEIKLA

Namo grįžom gerokai atsilikdamos nuo savo grafiko. Ir iškart įsivėlėm į procesą. Aš pradėjau minkyti juodai juodą tešlą. Neslėpsiu, pirminė idėja buvo gaminti makaronus. Bet, supratusi, kad dar neužsiauginau itališkų rankų, nusprendžiau likti prie saugesnio virtinukų varianto. Gerai išminkyta tešla Drakono vaisiams buvo paguldyta ilsėtis, o mano rankos atsekė talkinti Tomai. Gerai ir nebepamenu, kokia seka ir ką mes ruošėme, pamenu tik, kad dirbome kaip vienas virtuvės šefo vienetas su keturiomis rankomis.

Tie, kas su mumis gyvena, žino, koks sprogimas įvyksta virtuvėje mums ten nuėjus. Šįkart sprogome dviguba jėga :D Prabėgus porai valandų, susivėlusios, miltais nutaškytomis nugaromis, bet pasididžiavimo ir laimės pilnomis akimis ėmėme džiaugtis darbo vaisiais.

Pirmieji jų užderėjo Drakono sode.

Ar išdrįsit nusiskinti? Tikrai, ne kiekvienas drįsta gaminti ir ragauti juodą maistą. Vieniems jis nežadina apetito, kitiems atrodo nepatraukliai ir neįprastai, tačiau ar visuomet norim elgtis ir jaustis įprastai? Kvailiokim, juk šventės artėja! Visus, mėgstančius juodąsias alyvuoges, kviečiame išbandyti šiuos virtinukus. Imkite juos pirštais, skandinkite padaže ir ragaukite! Išsinerkite iš įsitikinimų rūbo ir galbūt būsite maloniai nustebinti, o jei ir ne, bandyti visuomet labiau verta!

Besibaigiantis ruduo gausus šakninėmis gėrybėmis, puikiai mokančiomis žiemoti, tad salotoms rinkomės pastarnokus ir morkas, kurie, apkepti kokosų aliejuje, atskleidė visas saldžiąsias savo natas, o granatų rūgštelė nuplovė jų perteklių.

Neatsiejama kalėdinio stalo dalis yra spanguolės. Nesvarbu kur - kisieliuje ar raugintuose kopūstuose, tačiau šio ingrediento, atrodo, nevalia išbraukti iš šventinio meniu. Šįkart virėm aštrų spanguolių ir kriaušių padažą – Mėlynbarzdžio paslapties sergėtoją. Nes tik jis geba atskleisti geriausias patiekalo savybes. Nepakeičiamas ir šventinis, išdidžiai raudonavo lėkštėje, akivaizdžiai didžiuodamasis šeimininku.

Net mums pasirodė neįtikėtina, tačiau paskutinis mūsų valgis iš orkaitės į fotosesijos vietą nukeliavo šiek tiek prieš 3 valandą popiet- laiką, kai saulė jau ima tingiai rąžytis ir sukti nugarą aplinkiniams. Spėjom! Apšvietimas buvo tobulas.

Labai gaila, kad negalime perteikti skonių, į kuriuos netrukome nerti stačia galva. Murkėme kaip katės, čiupdamos vieną kąsnį po kito ir vydamos mintis apie fizinio sotumo jausmą, kuris netruko ateiti, bet buvo atbula ranka nustumtas šalin. Velniop protą, tądien mudvi išties šventėm :D

Ruošdami šventinį stalą pasvarstykite, koks jis bus. Kokie herojai vaidins pagrindinius vaidmenis, o kas talkins juos atskleidžiant? Mūsų pasakoje netrūko komandinio susigrojimo. Visi patiekalai, kažkokiu stebuklingu būdu atspindėjo vienas kitą ir puikiai derėjo. Labiausiai nuskilo sviestinio moliūgo apkepui. Švelnus ir kreminis, jis lipšniai draugavo su visais.

KETVIRTAS VEIKSMAS PASIRUOŠIMAS VEIKSMUI NR.5 O, Dievai, padėkite! Tikra to žodžio prasme gulėjome pagriuvusios ant sofos ir meldėm sotumo greičiau mus palikti. Taip. Tą minutę, saikas, pavarytas šalin, buvo pakankamai išdidus ir nebegrįžo. Nei tą, nei kitą dieną. Negaišdamos laiko, bet vis dar išlaikydamos gulimą padėtį, ėmėme džiaugtis rezultatais kompiuterio ekrane. Nuoširdžiai gaila, kad nuotrauka neturi galios perteikti skonį :) Ilsėjomės. Gėrėme kavą.

PENKTAS VEIKSMAS SALDŽIAI

Pailsinusios kojas ir nugaras nucaksėjome į virtuvę vakariniam išstojimui. Sąraše – tortas ir šokolado skanėstas, liaudyje geriau žinomas kaip p. Braunis. Ėmiausi jo. Šnai šnai ir ponas jau deginasi orkaitėje. O tuo metu, Tomos fronte vyko kepimo formos paieškos. Nėra. Kažkas pavogė formą tortui – skambėjo virtuvėje. Ok, neturim. Bet turim formą, kurią nukoviau su akcija prekybos centre, parduotuvėje, esančioje beveik prie pat išėjimo. Na taip, ji galbūt ir atrodo kiek žaislinė, bet gal taip įdomiau? Pavarčiusios delnuose miniatiūrinę formelę, priėjome prie bendro sprendimo – kepam. Išties, nežinojome, ar pavyks. Receptas Pasakų trobelei buvo kuriamas čia ir dabar. Kaip jau tapo įprasta :D Biskvitai kilo be priekaištų, o pertepti buvo jau visai nakčiai įsisiūbavus. Apkamšyti kokoso drožlėmis ryto laukė šaldytuve.

ŠEŠTAS VEIKSMAS PLIAŽAS

Išaušo. Šviesus ir skaidrus rytas. Įsisukusi į pūkinę antklodę jaučiausi nepaprastai jaukiai. Toma besišypsodama ištiesė man didelį kokoso riešutą ir... peilį. – Kapok, - sako, - kokoso vanduo savy turi labai daug naudingų elektrolitų, pats tas mums, po vakarykštės puotos. Gerai, kad nematėt, kaip kapojau. Visa virtuvė buvo apšaudyta kokoso skiedrom. Bet buvo verta.

Mūsų projektas persirito į antrąją pusę, ir visgi, dar buvo likę keletas nebaigtų reikalų. Tokių kaip: - iškepti obuolių skryneles - pamelžti žvaigždes - susirinkti rakandus išvykai į pliažą - pasidažyti lūpas. BŪTINAI.

Po kelių akimirkų, namai kvepėjo cinamonu ir anyžiais. Obuolių skrynelės iškepusios ir kartu su tortu saugiai paruoštos transportavimui.

Žvaigždžių sula išgauta ir supilstyta į butelaičius. Mes jau viena koja paplūdimyje! Saulė šviečia, nuotaika puiki...

...kol neateina suvokimas, jog lauke per daug šviesos!

Tai joms per mažai, tai per daug – galima būtų paerzinti. Bet iš tikrųjų, susidūrę su maisto fotografija puikiai žino, kad tiesioginė saulė nėra geriausia draugė.

Tampėme mes savo kilimus ir rakandus iš vienos vietos į kitą, ieškodamos optimaliausio apšvietimo.

Galiausiai pirmam kliuvo miško takeliui – na reikėjo pakelti gliukozės kiekį kraujyje ir apmalšinti bekylantį susierzinimą. Skanu!

Neilgai trukus įsilaužėme ir į trobelę.

Užpylusios viską žvaigždėmis, apsikabinome.

Netobulai tobuli išgyvenimai, neaiškaus formato tortai ir nepavykę makaronai. Visa tai griūna į mūsų draugystės ir patirties skrynią.

Mission completed.

UŽDANGA NUSILEIDŽIA

Bet mes nesustosim.