Laimės paieškos

Laimės paieškos

Užsukusi į Jūsų Gerų Emocijų Namus, iškart pasijutau lyg būčiau namuose, kur viskas tikra ir artima. Papasakokite, kaip prasidėjo kelionė į šių namų kūrimą? Toma, labai džiugu, kad taip pasijutote! Iš tiesų „Gerų Emocijų Namuose“ viskas tikra ir artima žmogui, paremta tikrais jausmais ir žmonių vidiniais atradimais, bei išgyvenimais. Nuo vaikystės mėgau stebėti žmones, aplinką ir save. Daug laiko skyriau bendravimui su žmonėmis, siekiau ir siekiu padėti jiems, todėl įgijau išsilavinimą medicinos srityje ir ilgą laiką dirbau stambiausiose medicinos klinikose. Nenumaldomas naujovių troškimas ir vidinis pajautimas, kad laikas eiti kitokiu keliu, pastūmėjo mane link naujų mokslų. Taigi baigiau Individualaus konsultavimo programą Psichologijos akademijoje. Svajojau sukurti vietą, kurios dėka žmonės galėtų jaukiai jaustis savo pačių gyvenime, geriau pažinti save ir kitus, pamatyti gyvenimą ryškesnėse spalvose ir tiesiog išmokti džiaugtis tuo, kas yra. Gimę „Gerų Emocijų Namai“ plečiasi ir keičiasi, atsiranda naujų bendraminčių, norinčių eiti šiuo keliu ir dalinti savo žinias ir patirtį kitiems žmonėms, kas suteikia „Gerų Emocijų Namams“ ir man pačiai daugiau įdomumo, prasmingumo ir džiaugsmo. Nes aš manau, kad tik tuo atveju jei tu pats jautiesi laimingas ir dirbi iš širdies, tai duoda geriausių rezultatų ir kitiems.

Informaciniuose srautuose vis dažniau pasirodo "kabliukai", nurodantys kaip pagauti tą visų trokštamą meilę - meilę sau. Ar yra tas vienas auksinis kabliukas, kuris mus visus privestų prie laimikio – meilės sau? Ir kodėl tai yra reikalinga?

Kaip taikliai pastebėjote tema “meilė sau” šiuo metu yra “ant bangos”, pradedant įvairiais straipsniais, auksiniais patarimais ir baigiant įvairiais mokymais ir metodikomis. Atrodo, gavus išsvajotąjį atsakymą, kaip pamilti save - būsi laimingas amžiams. Ir žmonės ieško tos laimės, kartais pamiršdami kam iš viso to reikia. Pardavimų sektorius pagavęs šitą “bangą” irgi prie to prisideda, suformuodamas įvaizdį, kad jei myli save turi apsupti save prabangiais dalykais, dovanoti sau dovanas, pramogauti ir pan... Ir žmonės tai daro, tenkindami savo poreikius, kurie iš tiesų sukuria laimės ir meilės sau įvaizdį. Tik deja trumpalaikį...

Kai manęs klausia: “Pasakyk man kaip pamilti save”, aš visada pradedu nuo to, kas žmogui apskritai yra meilė. Juk universalių receptų nėra. Kitaip visi mylėtų save ir būtų laimingi :). Mano nuomone, meilė sau – tai nuoširdus rūpestis savimi, tiek savo kūnu, tiek protu, tiek dvasiniais dalykais. Kai tu sveikai maitiniesi, sportuoji, nes jauti, kad tau tai teikia malonumą ir tu džiaugiesi šiuo procesu. O ne bandai tiesiog aklai sekti kažkokią idėją, nesusimąstydamas apie jos prasmę. Kai tu žinai savo ribas ir priimi save tokiu, koks esi, nebandydamas įrodyti to kitiems, džiaugdamasis savo stipriomis savybėmis ir tuo pat metu, stengdamasis būti geresnis, nei buvai vakar, o nesilygiuoti tik į kitus žmones. Pvz. Tau patinka sportuoti ir jausti savo kūną, bet tau sunku laikytis pastovaus grafiko. Tai galima išsikelti sau tikslą kasdien skirti mankštai 10 min, po to 15 ir pan., taip po truputį prisiartindamas prie savo noro. Mylėti – yra veiksmas. Veiksmas link savęs, link savo norų, link savo laimingo gyvenimo. Mylėti – yra pastovus procesas, o ne vienkartinis veiksmas. Juk kai mes mylime kitą žmogų, mes palaikome tą meilę savo žodžiais ir veiksmais. Tas pats, manau, galioja ir meilei sau. Žmonės kartais bijo net ištarti, kad myli save, nes tai atrodo, kaip egoizmas. Bet drįstu abejoti ar egoistiškas žmogus myli save ir džiaugiasi savimi iš tiesų, juk kai tu sieki pasiekti tikslą bet kokia kaina, net ir darydamas žalą kitiems žmonėms ir negerbdamas jų; kai nori tik gauti ir nieko neduoti kitiems ir negerbi kitų žmonių, o tik nori jiems kažką įrodyti – vargu ar tai meilė. Mano nuomone, kai myli save tu esi laisvas savo viduje. Esi ištikimas savo norams, poreikiams, bet ne kitų žmonių sąskaita. Rūpiniesi savimi, o ne tik lauki to iš kitų. Kai tu moki pasakyti „ne“, gerbdamas save ir nebijodamas, kad neįtiksi kitiems ir būsi atstumtas. Mylintis save žmogus natūraliai ir su kitais žmonėmis elgiasi pagarbiai ir supratingai, nes jam tai yra vertybės.

Taigi, mylėti save iš tiesų labai svarbu, nes kuo daugiau meilės yra mūsų viduje, kuo geriau mes galime pasirūpinti savimi, gerbdami save, tuo daugiau iš visos širdies mes galime duoti tai ir kitiems žmonėms.

Mylintis save žmogus natūraliai ir su kitais žmonėmis elgiasi pagarbiai ir supratingai, nes jam tai yra vertybės.

Viršsvorio turintys žmonės dažnai galvoja, kad numetus svorio atsiras ir meilė sau, bus lengviau susidraugauti su savimi ir kitais, jie taps patrauklesni sau ir kitiems. Tačiau neretais atvejais, tas meilės atsiradimas trunka labai neilgai. Jie vėl ieško būdų, kaip susidraugauti su savimi ir priimti save tokį, koks esi, net ir tuomet, kuomet pasiektas idealus svoris. Ar tai reiškia, kad meilė sau ir turėtų būti atspirties taškas prieš pradedant mesti svorį?

Kaip minėjau, mano nuomone, meilė sau yra procesas, susidedantis iš kelių dalykų. Pradžiai aš turbūt pasiūlyčiau žmogui atsakyti į klausimą: “Kodėl jis nori numesti svorį?” ir “Kaip jis mato savo gyvenimą pasiekus idealų svorį”? Problema kartais būna dėl to, kad žmonės darydami kažkokį veiksmą, pvz. šiuo atveju metant svorį, savo galvoje susikuria paveikslėlį, kas bus pasiekus finišą. Ir deja gavus rezultatą, kartais tenka nusivilti, nes arba jie negavo to, ko norėjo, arba gavo, bet pasirodo, tai buvo ne tai, kas iš tiesų svarbu ir pan... Ir gaunasi, kad tikėjaisi kažkokiu veiksmu išspręsti problemą, o iš tiesų likai su ta pačia situacija ir su tais pačiais jausmais. Ir tada jauti nusivylimą, pyktį ar pasimetimą. Ir tuomet vėl pradedi kažką daryti vardan “darymo”, nesusimąstydamas apie jo prasmę ir ar iš tiesų ši problema yra priežastis, o ne pasekmė... Aš manau, atspirties tašku turi būti priėmimas save tokiu, koks tu esi ir prisipažinimas sau “Ar iš tiesų viršsvoris man trukdo būti patraukliam sau ir kitiems, ar tai susiję su kitais klausimais. Kaip pvz. baimė pasirodyti netobulam." Klaidinga mintis, kad tik liekni žmonės yra laimingi ir apsupti draugų ir pan. Tuomet, kai tu esi atviras sau ir žinai dėl ko, tu meti svorį ir kaip tai gali padėti išspręsti situaciją, tuomet iš tiesų tai darysi dėl savęs, dėl savo sveikatos, o ne dėl kitų žmonių ar bėgdamas nuo tikrų savo problemų.

Savo straipsnyje Tobula būti netobulam. iššūkis ar realybė? siūlote pakeisti frazę noriu „Tobulo gyvenimo“ į noriu „Pakankamai Gero Gyvenimo“ ir išvardinate ką mes dėl to laimėtume. O jei pakeistume frazę noriu ”Tobulos sveikatos/kūno/išvaizdos” į noriu ”Pakankamai geros sveikatos/kūno/išvaizdos”, ką mes laimėtume tuomet?

Aš manau, kad vadovaudamiesi noru turėti “Pakankamai gerą sveikatą/kūną/išvaizdą” visų pirma mes suformuotumėm savo įsivaizdavimą apie tai - kas mums yra „pakankamai gera išvaizda“. Ar tai būtinai figūra 90/60/90? Ar būtinai dažyti plaukai ir makiažas ar atvirkščiai - natūrali išvaizda? „Pakankamai geras“ leidžia žmogui pasimėgauti pačiu procesu ir, žinoma, rezultatu, nes siekdami tobulybės, mes niekada nepriartėsime prie to, kas mus tenkina. Juk tobulėti galima iki begalybės. Iš pradžių tobulėji iki norimos draugės išvaizdos, paskui norimos aktorės ir pan.. Gaunasi, kad bėgi paskui kažkokią „tobulybę“ be prasmės, be džiaugsmo savimi. Ir kartais matome tikrai gražų žmogų, o jis kažkodėl nelaimingas. O nelaimingas todėl, kad dar nepasiekia savo sukurto galvoje „tobulaus“ paveiksliuko, apie kurį, kaip juokingai neskambėtų, žino tik jis pats...

”Įdomu buvo Jus, žmones, stebėti. Vieni ieškojote manęs šokolado pavidalu, kiti – mylimame žmoguje, treti – karjeroje.” Tai ištrauka iš Jūsų straipsnio Ką mums nori pasakyti laimė?. Literatūra teigia, jog vadinamieji maisto “cravings” yra ne maistinių medžiagų trūkumas, o emocijų, kurias tas maistas sukelia – trūkumas, dažnai išaugantis į tą garsųjį emocinį valgymą. Todėl manau, kad šiuo atveju labiausiai pagelbėti galėtų ne tik dietistė, bet ir emocinės sveikatos konsultantė. Kokie būtų Jūsų patarimai norint neleisti įsikeroti emociniam valgymui mūsų kasdienybėje?

Toma, Jūs visiškai teisi, emocinį persivalgymą sukelia ne maistinių medžiagų trūkumas, kai pvz. būna jaučiant fizinį alkį, o būtent valgymas malšinant emocijas. Įdomu yra tai, kad mes „suvalgome“ ne tik negatyvias emocijas, tokias kaip baimė, nerimas, kaltės jausmas, liūdesys, nuobodulys, bet ir teigiamas, kaip pvz. džiaugsmas, susidomėjimas ir pan... Emocinis alkis priešingai nei fiziologinis atsiranda ne fiziologiniu pagrindu, o pasąmoningai. Iš tiesų yra daug veiksnių, lemiančių emocinį valgymą, bet šiame straipsnyje mes ties tuo neapsistosime, nes tai yra labai plati tema. Tačiau, jei žmogus savyje atpažino polinkį dažnai užkandžiauti ir „užvalgyti“ kažkokias emocijas streso metu, ar susipykus su artimu žmogumi ir pan., jam gali pagelbėti keli patarimai, galintys sumažinti emocinį persivalgymą:

  1. Pirmas ir turbūt svarbiausias žingsnis, pripažinti sau, kad turite emocinio persivalgymo įprotį. Pastebėkite save. Kaip dažnai Jūs gelbstitės maistu nuo negatyvių emocijų?
  2. Tam, kad geriau pažinti kokios situacijos sukelia emocinį persivalgymą, siūloma rašyti valgymo dienoraštį. Jame patariama žymėti, ką ir kiek valgote, kokioje aplinkoje, su kuo, ką jautėte prieš ir po valgio. Visą tai padės geriau išanalizuoti situaciją ir rasti būdus ją koreguoti.
  3. Valgykite reguliariai, įvairų maistą, gerkite pakankamą kiekį vandens. Tai padės aprūpinti organizmą reikiamomis medžiagomis ir tolygiai paskirstyti reikiamą medžiagų kiekį dienos eigoje, išvengiant didelio alkio ir po jo atėjusio persivalgymo.
  4. Venkite laikyti matomose ir lengvai pasiekiamose vietose, kaip pav. virtuvėje, ant darbinio stalo, rankinuke, saldainius, bandeles, bulvių traškučius ir kitus užkandžius.
  5. Suraskite alternatyvių būdų emocijoms išreikšti, pvz. sportas, pokalbis su draugu, mėgstamas hobis – viskas, kas nukreipia dėmesį nuo valgymo ir sukelia teigiamas emocijas. Kaip vieną iš būdų, susikaupusioms emocijoms išreikšti yra rašymas. Paimkite popieriaus lapą ir ranka parašykite viską ką galvojate ir jaučiate, o po to lapą suplėšykite.

Tai tik keletas universalių patarimų, kurie galėtų padėti šioje situacijoje, nes kaip minėjau emocinį persivalgymą, sukelia daugelis priežasčių, kurios kiekvienu atveju yra individualios. Taigi, kiekvienas metodas turi būti parinktas atitinkamai pagal kiekvieną žmogų, kad gautum geriausią rezultatą.

Ir pabaigai... Tai visgi, kas yra ta nuostabioji gyvenimo prasmė?

Tai turbūt, vienas iš sudėtingiausių ir svarbiausių klausimų, į kurį žmogus dažnai ieško atsakymo... Atsakysiu paprastai, pacituodama ištrauką iš savo straipsnio apie gyvenimo prasmę: „Gyvenimo prasmė – tai kaip sutartis su realybe, remiantis mūsų vertybėmis, gebėjimais, supančia aplinka. Tai gyvenimas ČIA ir DABAR, mokėjimas „išspausti“ iš gyvenimo geriausius dalykus, gebėjimas vertinti tai, ką turi. Smulkmenose matyti gyvenimo didybę. Mūsų gyvenimas kuo toliau, tuo greičiau keičiasi ir prasmė keičiasi kartu su juo: vieną dieną mūsų prasmė užauginti vaiką, kitą dieną, kai atžala išauga – saugiai jį išleisti iš mūsų lizdo; vieną dieną mūsų gyvenimo prasmė yra uždirbti pinigų, kitą dieną juos išleisti pvz. skaniai vakarienei su šeima jaukiame restorane, kad galėtume pasidžiaugti akimirkomis kartu... Aš kviečiu gyvenimo kely vadovautis SAVO vertybėmis ir nustoti savąjį gyvenimą daryti tikslu. Geriau tiesiog GYVENK gyvenimą. Jis pats savaime suteiks tau didelę prasmę ir leis pasijusti LAISVU ir GYVU ŽMOGUMI, KURIS GYVENA, O NE EGZISTUOJA.“. Manau iš tiesų, kiekvienas geriausiai žino, kokia jo gyvenimo prasmė. Kokia jo vieta šiame gyvenime. Tik ne visi leidžia tam būti... Nes už kiekvieną pasirinkimą tenka sumokėti atitinkamą kainą... Taigi, linkiu, kad Jūsų galimybės sutaptų su Jūsų norais ir galėtumėt gyventi laimingai ir prasmingai.

Dėkui, Toma, už įdomius ir labai naudingus klausimus ir pastebėjimus, kurie, manau, padės žmonėms sveikiau ir laimingiau gyventi.

Su meile,

Kamila

Kamila Golod
Kamila Golod