Turistas savo kieme

Turistas savo kieme

Aš labai noriu Jus visus pakviesti. Keliauti ir matyti viską kitomis akimis, nei anksčiau: įžvelgti daugiau akimirkų, kurios maitina mūsų akis ir dūšią.

Mano pirmoji kelionė, kuria noriu pasidalinti bus mano namai. Mano namams apeiti prireiks visų 15 kilometrų. Ne ne, nesu nei vilos, nei rančos savininkė. Šios dvi salos, per kurias eisime kartu - yra mano kasdienybė. Čia aš vaikštau, bėgioju, juokiuosi, verkiu, skaitau, dirbu, gaminu įvairiausius receptus - gyvenimui.

Ši sala vadinasi Nesøya, 15 minučių kelio nuo Oslo (Norvegija). Šiuo metu aš Osle baiginėju magistrantūros studijas ir jau visai netrukus į šią salą man reikės sugrįžti būnant jos svečiu. Na, bet čia ne apie tai.

Saloje yra miškas, o tame miške ežeras. Girdėjau, kad ten pildosi norai. Tiesa, prie to ežero nelabai lengva prieiti. Ha! Nebūčiau aš, jei to nepadaryčiau. Priėjau. Ir viskas nutilo. Vanduo atspindėjo kiekvieną dangaus gyvį ir medžių siluetus. Vėjas atrodo kuteno tik mano plaukus, bet nei viena medžio šakelė nebuvo pajudinta. Po šimts kalakutų, išsigandau. Išsigandau visiškos tylos ir ramybės, nes ji kėrojo ne tik apsuptyje, bet ir mano galvoje. WOW! Pagalvojau, visgi norai tikrai čia pildosi. Aš labai labai norėjau ramybės.

Nors kiekvieną salos dalelę jau esu kiaurai ir išilgai ištyrinėjusi, pažadėjau sau, kad šįkart į ją žvelgsiu kitokiu žvilgsniu, taip lyg niekada nebūčiau nieko regėjusi. Jei mums taip visiems pavyktų, ne kasdien, na bent nors kas antrą dieną: viską matyti iš naujo.

Na ką, susimečiau kelias šmutkes į kuprinę: obuolys, avokadas, skaunsas, čiliuko, druskikės, citrinos, riešutų ir galvojau kaip čia jį užvadinus..tebūnie: Kokokefyris :) Nu ir to kokokefyrio. (Kokoso vanduo su probiotikų milteliais). Šortai iki bambos, marškiniai ant klubų į visas puses tik lapatuojas, kuprinę ant kupros ir tamparam: būsiu turistė savo kieme.

Užuodžiau čiobrelių ir paskutiniųjų aviečių kvapą. Kelias ir nugvelbiau kaimynams nuo tvorų. Anie vistiek nevalgo, kreizi pypl, jiems iš parduotuvės skaniau, o man nuo jų tvorų. Ir obuolių žinokit nevalgo, surenka į dėžę ir palieka prie tvoros su rašteliu: imkite kas norit, jei norit eikit į kiemą pasirinkti, ten ir ten yra kopėčios, jei reiks aukščiau palipėti. Nu čia rimc rimc, neišpasakyto gerumo žmonės čia gyvena.

Na, bet kadangi obuolių dar nei švyst nesimatė, tai pasvajojau kaip kitą kart aš jų prisirinksiu, kepsiu pyragus ir rodysiu Jums.

- Labas.

- Labas kaimynėli.

- Ko nebėgi? Ką čia su tuo fotiku darai?

- Ai, aš šiandien turistė savo kieme.

- Aaa..

Vėliau akligatvis. Nu nelabai, tik visi laukia eilutėje kol vienas žmogelis prisitrauks save su rankiniu keltu į mūsų salą, o mes šutvė persikelsim į jo. O ano, žinokit ne bet kokia, o netgi tokia, kurioje nei vienas automobilis skersai kelio nepervažiuoja. Ten matai, jie turi savo taisykles, tik dviračiais ar keturačiais, jei nori ir šešiaračiais gali varyti, bet svarbu - ne automobiliu!

Ten kiti įstatymai. Gamtos įstatymai. Vanduo, kur bepasisuksi, džiunglės ir nelabai, valtys, jachtų maratonai ir net gatvės pavadinimas "Pilies kelias", nors ten paskutinė tundra. Tai va. Svarbu, kaip į viską žiūrėsi. Taip viskas ir atrodys. Tai nutariau ir pailsėti pilies gatvėje.

Išsikroviau šmutkes. Panelė sakė sau gal dešimtį kartų, nepamiršk įsidėti peilio avokadui persipjauti. Spėkit ar įsidėjo. Tai gerai, kad turėjau šaukštelį ir avokadas buvo prinokęs. Tai reikalai susitvarkė. Čiliukai, druskikė ir citrina. Mmm.. žolės badosi kur nereikia, nesvarbu, aš gi atostogauju !

Aš tai padariau, valio, aš tai padariau. Viskas buvo matyti kitomis spalvomis, viskas buvo užuosta kitaip. Akimirka, kurioje buvau, buvo tik mano, su manim ir aplink mane. Tūkstantį kartų išvaikščiotas kelias, buvo žengtas iš naujo. Tūkstantį ir vieną kartą. Ir jūs paganykit akis, nors ir tik vieną kartą.

Na, o dabar laukite kitų kelionių įspūdžių, o aš kantriai lauksiu Jūsų. Čin čin, būkit sveiki ir laimingi!