OsomToma DvelyteComment

Pasitinkant 2018

OsomToma DvelyteComment
Pasitinkant 2018

 

Daugelis iš mūsų jau susidėliojome ateinančių metų tikslus, kuriuos bandysime išpildyti. Noriu palinkėti, kad jie būtų įveikiami ir galiausiai įveikti. Svarbiausia, kad tikslai, kurie bus įvykdyti, turėtų sąlytį su Tavo asmenybės ugdymu ir visuomenės tobulinimu. Kad metų bėgyje, sustojus ir atsigręžus, galėtum pamatyti pokyčius. Nekalbu apie didingus, atvirkščiai, apie pačius mažiausius. Tuos mažus, kuriuos pamirštame siekdami didžių dalykų. Tie maži, kurių diena iš dienos net nepastebime, būtent, dėl to, kad mūsų manymu, jie per maži. Tik iš detalių susideda išpildyta visuma. Turbūt pamenate pasakojimą apie stiklainį, kuriame buvo sudėti dideli akmenys, bet tam, kad jis būtų užpildytas, į jį turime įnešti mažų akmenėlių ir net saujas smėlio kruopų.

Kodėl naujųjų metų pažadai tęsiasi tik iki vasario? Galbūt pervertiname save, o galbūt nuvertiname? Galbūt nematome, kiek jau iš tikro pasiekėmė ir dabar tereiktų tik tai nušlifuoti bei su tuo susigyventi. Ar būtinai tiktai pirmyn? Galbūt čia ir dabar taip pat visai nieko? Tiesiog apsidairyti. Sustoti. Pamatyti kas šalia mūsų.

Tikslai turi būti pritaikyti Tau, o ne stereotipiniai, socialiai suformuoti šablonai. Norint žinoti, kokie tikslai tinka būtent Tau, kad juos būtų įmanoma išpildyti, bet taip pat ir būtų palikta vietos augimui, reikia pirmiausia susipažinti su savimi. Nelakstyti paskui kitų tikslus ir negyventi kitų gyvenimo. Jei bent kiek pažįsti save, net neabejoju, kad ir tikslai bus adekvatūs bei nešantys apčiuopiamą bei neapčiuopiamą vertę Tavo pasauliui. Jei vis dar dvejoji ištarti sau: žinau, kas esu ir kaip toliau noriu save formuoti, tuomet vienas geriausių tikslų bus – susipažinti. Leisti sau būti. Ne tuo, ką sako aplinka, bet ką sako Tavo vidus. Ir visi iki vieno viduje turime tą balsą, vienuose tylų, beveik nebylų, kituose skardžiai aidintį. Ir tas balsas bando Tau pasakyti: noriu būti laimingas. Anokia čia ir staigmena. Mūsų gyvenimo tikslas būti laimingais ir nesvarbu, kaip ta laimė mūmyse pasireiškia ir išsiskleidžia. Vieniems tai būti gera mama ar tėčiu, kitiems – įveikti aukščiausius kalnus. Tai laimė. Įvairiausiose formose, detalėse, erdvėse ir pavidaluose.

 

Anąmet, prieš pat naujuosius metus, gulėjau paplūdimyje. Turėjau marias laiko su savimi. Skaidriai ir aiškiai pamenu tą akimirką ir kas virė mano galvoje. Kokie bus tikslai, ką kitais metais turėsiu nuveikti, kaip pasiekti daugiau, kaip lipti aukščiau ir aukščiau.. Šios mintys man nedavė ramybės. Žinojau, kaip visa tai padaryti, bet tai manęs anaiptol nenuramino. Priežastis buvo ta, kad giliai širdyje aš to nenorėjau. Žinau, kaip pasiekti gerų rezultatų ir kokia to kaina. Bet taip pat žinojau, kad šiame siekime visiškai praradau proceso džiaugsmą. Svarbiau už viską buvo tapęs pats rezultatas, kuomet tikrasis savęs realizavimas ir pilnatvė auga pačiame procese. Štai ko norėjau. Išmokti džiaugtis procesu, taip nebarti savęs suklydus, išmokti duoti sau laiko, išmokti pasakyti ne tam, kas nedžiugina mano savasties, nors tai ir suteiktų galimybę pasiekti gerų rezultatų. Bet tai nebūčiau buvusi aš. Ir. Iš visų tų apmąstymų gimė turbūt genialiausia mintis. Šiandien, rašant Tau, prieš išmušant naujiems, aš plačiai nusišypsojau ir pasakiau sau garsų ačiū, kad mano anąmet sugalvotas noras išsipildė. Tai buvo turbūt tuščiausias ir kvailiausias noras kokį bebūtų galima sugalvoti, bet būtent tuomet ir būtent man, jis buvo reikalingas. Mintyse pasakiau sau, žinai ką, aš noriu tiesiog išsidrėbti vakarais ant patogios sofos, nusipirkti teliką ir į jį žiūrėti. Kaip antiteliko žmogui, tai buvo tikrų tikriausias iššūkis. Norėjau kino vakarų penktadieniais su vaikais, dantimis traiškyti spragėsius ir į šonus mosikuoti mūsų trijulės pėdas. Kaip ir minėjau, tai nebuvo pats didingiausias ar altruistiškiausias tikslas, bet – genialiausias. Tikslas, kuris tiko būtent man, būtent tada, kai reikėjo. Natūraliai po šiuo tikslu metų bėgyje sugulė ir kiti tikslai. Tiek daug išmokau. Aš esu labiau nei patenkinta, matydama tikslų virsmą į realybę. Apčiuopiamą ir neapčiuopiamą. Savęs tobulinimas knygomis, paskaitomis. Situacijos, naujos užduotys, žmonės ir darbai, kurie mane augino. Atsakomybė ir įsipareigojimas visuomenei, pirmiausia pradedant nuo savo aplinkos: mažiau šiukšlių, vartotojiškumo, sąnaudų, daugiau rūpesčio tais, kas šalia ar kas išvis jo nesulaukia. Mano siekis – ramybė, tapo malda, atsispindinčia mano šiandienoje. O visa tai gražiai apgobia ta sofos, teliko ir pėdučių su kojinėmis vizija, kurią turėjau paplūdimyje.

Džiaugiuosi ir praėjusiais metais nomnom'e. Indrė iš širdies paplušėjo, kad nomnom'e nesikauptų dulkės ir Tavo akis džiugintų spalvos ir istorijos. Deimantė dirbo su klientais, jiems suteikdama konsultacijas ir mitybos planus. Kai tuo tarpu aš užbaiginėjau savo magistrinį ir įšokau į kitą darbą, kuris įgaus formą šių metų bėgyje.

O aš, ateinančių metų proga norėjau pasiūlyti kelias idėjas taip vadinamiems lančams darban. Mano namie tai dažniausiai būna vakarienės likučiai. Kartais, kai ryte jaučiuosi lyg karžygė (retas reiškinys), atsikeliu pusvalandžiu anksčiau nei reikia ir pasiruošiu tos dienos lančus. Žinau, kad  jau antrą naujųjų metų dieną teks dirbti nemažiau nei visus metus, taip pat žinau, kad kaip kiekvieną žiemą mano lančuose vyraus burokėliai, kruopos bei lęšiai. Todėl, kad nebūtų tik virto buroko ir nusususio grikio mišinys, įkvėpimo ieškojau pinterest'o receptuose, kad idėjų būtų ir Tau ir man. Ieškojau paprastumo. Jį radau, atėmiau, pridėjau, gaminau ir turiu pasakyti - skanu. Mano visų mėgstamiausias turbūt bus Džiuga, taip maloniai paklojantis pilvuką švelniu saliero šaknies tyrės ir balzamiko skoniu. Žiedinis kopūstas ir datulės? Damn, man patiko. 

Linkiu to, ko reikia būtent Tau, būtent šiais 2018 metais. Ir aišku, geri metai nepamaišys niekam. Gerų!