Panele, jūs tikrai vyresnė nei 25?

Panele, jūs tikrai vyresnė nei 25?

Panele, jūs tikrai vyresnė nei 25?,- užklausė manęs orouosto parduotuvės aptarnautojas, kuomet aš ruošiausi įsigyti raudono vyno, net visus du butelius. Aš visa nustėrau ir kaip paauglystėje įmečiau poker face: nu tipo, taip, aš tikrai pilnametė. Nesupratau, kodėl aš išsigandau, nei vyną pirkau sau, nei aš pati buvau paauglė. Aš atsakiau jam: taip, deja, aš vyresnė nei 25. Jis dar akylai ištyrinėjo mano veidą ir praleido mane. O tuomet lėkte..Spėti į traukinį, spėti įsigyti bilietą..palauk. Tai buvo sekmadienis, diena, kuomet visi normalūs žmonės ilsisi, ryte ritinasi lovose, valgo pusryčius su pižama ir skrolina feisbuką ar skaito gerą rašliavą. O aš? Kažkur bėgu. Eina peklon. Juk net nebuvo jokio susitikimo ir niekur, kur turėčiau suspėti. Kas darosi? Kur aš bėgu? Ir iš kur tas nerimas, kuris  net sustingdo nuo paprasto, pardavėjo užduoto klausimo? Kaip juo atsikratyti?

Tą sekmadienį grįžau iš Vilniaus. Ten atšvenčiau savo senatvę. Ir visiems sveikintojams, kurie taip įnirtingai norėjo mane pasveikinti su 30uoju, iškilmingai pranešu, kad man dar ne 30 :) Savaitgalis buvo labai įdomus, pradedant nuo netikėtai pasikeitusios plaukų spalvos, pažinties su Vilniuje siautusiu virusu, kuris sukaustė ir mane, ilgai svajotos OM tattoo, būrio šiltų, kūrybingų ir vienas už kitą labiau įkvepiančių žmonių, prie mano gimtadienio stalo; fotosesijos su mano kelrode žvaigžde Renata naujai pavasario knygai, ir baigiant vieno žmogaus žodžiais. Su juo paskutinį vakarą vaikščiojome po Vilnių, kol jis godžiai gėrė savo latę, o aš vaipiausi nuo ryyyškiai per saldžios chai latės (kavinės, mažinam cukrų in chai!) - tai ką? Grįžti su nauju, tuščiu savo gyvenimo lapu? Pasakė jis. Ir tai nebuvo klausimas, o teiginys. Taip. Ir vėl naujas lapas.

Vėl nauji gyvenimo metai, vėl nauji siekiai, svajonės ir tikslai. Rokenroliški planai, kurie taip virpina mano širdį ir gimdo tą vidinį nerimą. Tą nerimą, kuris įvairiomis formomis išlenda pasirodyti į viešumą, kaip tas visiškas sutrikimas orouoste.

Vėl žygis iš to, kas buvo ir yra saugu, į tai, kas nežinoma ir nepatirta. Šita erdvė gąsdina, bet kartu ir įkvepia. Kaip mano gera bičiulė pasakė: mūsų gyvenimas yra tik tai, kas vyksta tarp pirmojo įkvėpimo ir paskutiniojo iškvėpimo, tai jau pasistenk, kad jis būtų damn good įkvėpimas. Stengiuosi.

Kaip? Dažniau pasitikiu savo intuicija ir įsiklausau į savo kūno siunčiamus signalus. To mokausi jau nuo tada, kuomet pasveikau po sunkaus gydymo ir augalinė mityba, gamta, sportas ir meditavimas tapo neatsiejami nuo mano kasdienybės. Bet, kaip ir sakiau, aš to vis dar mokausi.

Mano kūnas paskutines savaites beviltiškai bandė pranešti, kad mergyt, sustok. Bet ne, ai na dar truputėlį, išgersiu žalią smūčiką ar apibėgsiu dar vieną ratą ir viskas bus tvarkoj. Ne. Jau milijonus kartų įsitikinau, kad visur turi būti pusiausvyra ir turbūt reikėjo įsitikinti dar milijoną ir vieną kartą. Pajutau, kad mano kūnas nebespėja paskui mano mintis ir užduotis, todėl sustojau, giliai įkvėpiau ir nuprendžiau jį apdovanoti - tinginyste!

Vajėrgau, kaip aš to laukiau. Jau nuo pirmadienio planavau kiekvieną detalę, kaip leisiu sau nieko neveikti. Galvoje kūriau vaizdinius kaip visa tai atrodys ir kokia spindinti aš grįšiu iš šios tinginystės kelionės, lyg būčiau ruošusis išsvajotam surfing ir yoga camp tripui.  Visą savaitę nuosekliai vykdžiau užduotis, kurias reikėjo pabaigti, bružinau vaikams dantis, gaminau maisto paketėlius į mokyklą, skaičiau pasakas, nusiploviau mašiną, išsikuopiau namus, bet su tokiu įkvėpimu, lyg tai daryčiau pirmą kartą - taigi, gyvatė aš, žinojau, kas manęs laukia - poooilsis. Na, ir štai, tas išsvajotas penktadienis, vaikai išvyko pas savo tėtį savaitgaliui, aš su plačia šypsena užsirakinau savo pasakų trobelėje ir pradėjau tinginystės seansą. Juhuuu.

Namų sienas išspalvinau įvairių atlikėjų muzika, įšokau į mėgstamiausias jogos tampres, išpildžiau kelias asanas, virtuvėje praūžiau su ciberžole ir avokadu (receptai jau greit pareis į receptų skyrių), susikonstravau kelias šukuosenas, su kuriomis teks kažkada išeiti į viešumą, šokau, dainavau, užsimečiau veido kaukę, nuspalvinau pirmąjį piešinį (taip, oficialu, pasidaviau ir aš tai masinei psichozei su mandalų spalvinimu), praklausiau krūvą įkvepiančių žmonių paskaitų iš Wanderlust festivalio, užsirašiau įdomių, jų pasakytų minčių į savo breinstorminimo knygutę ir nuėjau miegoti, tik šįkart be savo palydovo - nerimo.

Nubudusi turėjau kitą planą. Peržiūrėjusi šeštadienio Labo ryto laidą, užpavydėjau, kaip smagiai Vilnius veja žiemą iš kiemo, tai nusprendžiau, kad tai padarysiu ir aš. Bet išvaryti ją iš kiemo man būtų buvę per paprasta, todėl nutariau užsikabaroti į vieno, netoliese esančio kalno viršūnę. Prisikepiau blynų (bananai, avižų dribsniai, neskaldyti linų sėmenys, šiek tiek avižų pieno ir ciberžolės), išsiviriau matcha ir šiltai susukusi ją kelionei, įsispyrusi į botus ir apsukusi kaklą šiltu šaliku, pabėgau iš namų.

Sekėsi įdomiai, dėl to, kad žiema jau tikrai buvo pakeliui iš svieto. Ledas tirpo, buvo slidu (labai), o šylanti žemė pritraukė debesis arčiau savęs ir negalėjau matyti viso to grožio, kokį matytum užlipęs ant kalno. Nei čia rupūs miltai nei ką, yra kaip yra. Bet paukščių čiulbėjimas, tirpstantis sniegas nuo medžių šakų ir vis mažiau begirdimas miesto judėjimas - buvo tikra palaima.

Buvo smagu pasijuokti kaip aš ropom, keturiomis lepečkoju į viršūnę , galiu ranka paliesti debesis ir net juos kiaurai pereiti, atsistoti po eglės šaka ir ją pajudinus, pajusti gaivų pavasarėjantį gamtos dušą. Dar ir dar. Viršūnėje buvo tikra debesų ferma. Mačiau tik tai, kas yra prieš mano nosį. Blynai su goji uogų trupiniuočiais ir matcha arbata su avižų pienu.

Na, o kai pasistiprinau ir pradėjau vartyti mintyse idėjas, kaip reiks nusikabaroti žemyn, prisiminiau žodžius: pirmiausia šok, o skristi išmoksi krisdamas. Tik, dangau, nepriimkit šių žodžių tiesiogai, nuo kalno šokti tikrai nesiruošiau, tik pagalvojau, kad kartais reikia mažiau bijoti ir analizuoti vieną ir tą pačią mintį ar idėją, nes baimė ar laukimas, kol būsite pasiruošę, jos tikrai neįgyvendins. Reikia tik žengti tą baisiausią pirmąjį žingsnį.

Ir štai, gamtos pokštai, tik besileidžiant galėjau vėl matyti, ką ir turėjau matyti, debesys susimanė išsiskirstyti kas sau. Tebūnie. Tuo ji ir graži ir nepakartojama, nes yra tokia nenuspėjama, pašėlusi, bet kartu rami ir švelni. Gamta. Visata.

Grįžus namo įšokau į šiltus rūbus, nes kova su žiema buvo nuožmi - tirpstančio sniego ir ledukų buvo ne tik batuose, plaukuose, kišenėse, bet net ir tarp dantų (buvo slidu jei ką :) ). Išsiviriau imbiero ir citrinos arbatos ir šokau į kitą nuotykį - laaabai įdomią knygą. Ir svarbiausia tai, kad kelionė tuo nesibaigė, dar turėjau visą sekmadienį - kupiną, sklidiną, neaprėpiamai pilną nuostabaus dalyko - LAIKO SAU.

Žinau, kad tai tikrai neišspręs mano užsibrėžtų tikslų ir nerimas dar sugrįš tikrai ne kartą, bet svarbu tai, kokia aš būsiu pati akistatoje su juo, o ne koks didelis ir gąsdinantis bus tas nerimas. Dabar jaučiuosi dėkinga visoms įmanomoms gamtos galioms, kurios atrodo nieko nedarydamos sugeba mane pakrauti per kraštus. Esu dėkinga ir pati sau. Žinau, kad per šias dienas aš galėjau padaryti labai daug darbų, bet aš išdrįsau juos trumpam pamiršti.

Tam, kad būtum sveikas ir gyvybingas, tikrai neužteks tik sporto, žalių smūčikų, tikslingos mitybos ar jogos. Tam reikia ir poilsio, kelionių, knygų, juoko, laiko sau ir draugystės su savimi bei begalės kitų šios visatos skirtų dovanų. Tam reikia pusiausvyros, visur, visada.

there is freedom within, there is freedom without..