Lafontenas. Ir bandymas prisijaukinti Laumes.

Lafontenas. Ir bandymas prisijaukinti Laumes.

Pri(si)jaukinti.

Lietų. Jausmus. Save. Tave.

Prisijaukinimas neatsiejamas nuo atvirumo ir pasitikėjimo. Didelės empatijos ir vidinės tylos, kurioje gali girdėti kito alsavimą. Taip gimsta draugystė. Rūpestis. Ir istorijos, į kurias leidiesi kartu.

Man glostant tvirtą Lafonteno kaklą, įjojome miškan.

Lapuose šiureno Vėjas. Pro medžių kamienus griuvo vakarėjančios saulės spinduliai. Sustojome. Rodos, kiekvienas centimetras čia buvo pripildytas Gyvybės. Akimirkai sulaikiusi kvėpavimą Ji uoliai stebėjo mus. Kiekvieną judesį. Skaičiavo kiekvieną širdies dūžį. Neskubėjome. Jaukinimosi procese labai svarbi kantrybė.

Mūsų popiečio arbatėlė, į kurią nekviestai pakviesti dalyvavo visi -amžinai aimanuojantys Uodai, visada motyvuotos Bitės, skardžiabalsis sparnuotųjų orkestras ir Miško Laumės, kurių ryškiai žalią, aukso sagutėmis dekoruotą, sijono skverną vis iškeldavo palaidūnas Vėjas.

Mano nuojauta, jog dažnai, smalsumas lemia nuostabias pažintis, pasitvirtino. Žinau, jog rožėmis dvelkianti, šalta bergamočių arbata buvo būtent tai, dėl ko gražuolės Laumės, aplink mus ratu šoko. Tiesa, nei viena jų tądien nepasirodė, bet, mes žinojome,   jas esant šalia.

Lengvai užkandę mudu su Lafontenu pasukome savais keliais, palikdami saulės nušviestoje miško aikštelėje nedidelę šventę.

Kas dėjosi mums išvykus, Miško kronikos nutyli, bet iš džiaugsmingų cypavimų, buvo aišku - šventė pasisekė.

Skiriu Medeinai ir Liudvikui - už tą smalsumą, virtusį jaukumu.

“Don’t walk in front of me… I may not follow Don’t walk behind me… I may not lead Walk beside me… just be my friend” ― Albert Camus