Kodėl mes norime valgyti?

Maistas mums suteikia energijos. Šiluma, kurią gauname naudojant energiją, palaiko mūsų kūno temperatūrą, kurios reikia, kad visi cheminiai procesai, vykstantys organizme, funkcionuotų normaliai. Maistas mums suteikia "statybines" molekulines medžiagas iš kurių yra gaminami nauji audiniai, taip pat atstatomi pažeisti audiniai. Maistas yra toks svarbus, kad organizmas įjungs visas įmanomas savo funkcijas, kad tik Tu jo gautum pakankamai. Jei neįsiklausai į organizmo siunčiamus signalus, tuomet jis pradeda valgyti save. Ką tai reiškia? Iš organizmo audinių ir organų yra paimamos tos medžiagos, kurių reikia, kad būtų gaminama energija ir organizmas funkcionuotų normaliai. Kuomet negauname pakankamai maistinių medžiagų, susilpnėja organai, audiniai, jų funkcijos ir energijos gamyba.

Maistas stimuliuoja mūsų pojūčius.

Suvalgius skanios vakarienės, važiuoji link namų. Pasistatai automobilį ir prieš grįžtant namo, praeini kepyklėlę, kurios vitrina išpuošta vienas už kitą skaniau ir gardžiau atrodančiais pyragaičiais. Tuomet atidarai kepyklėlės duris ir Tave aplanko kvapų įvairovė: kava, cinamonas, šokoladas ir t.t. Tuomet galvoji. Hm. Nesenai pavalgiau, ar aš vis dar noriu valgyti? Tikriausiai taip, nes jau įėjau į kepyklėlę ir akys bei nosis renkasi ką valgyti. Vėliau, tą patį vakarą, Tu negali užmigti, nes kofeinas, šokoladas ir cukrus nori, kad Tu būtum aktyvus, o galvoje sukasi mintis: na kodėl aš turėjau suvalgyti tą pyragaitį su kava.

Mūsų apetitą stimuliuoja išoriniai faktoriai.  Net jei ir jausimės sotūs, surasime būdų kaip išalkti. Arba atvirkščiai, jei esame alkani - surasime būdų, kaip slopinti savo alkį (mitybos sutrikimai).

Apetitas yra noras valgyti. Jis egzistuoja ne tik dėl pagrindinio fiziologinio pojūčio - alkio, jį įtakoja ir išoriniai faktoriai, kuriuos paminėsiu. Apetitas yra gretinamas su maloniais jausmais ir emocijomis, kurios mus užplūsta suvalgius mėgstamo maisto ir išgėrus mėgstamų gėrimų. Iš čia ir atkeliavo "cravings" mitas, esą mums reikia tų produktų. Tiksliau - mums reikia tų jausmų ir emocijų. Alkis yra pagrindinis fiziologinis pojūtis, kuris skatina mus ieškoti maisto ir jį valgyti. Nors alkis ir apetitas yra du skirtingi pojūčiai, daugeliui žmonių jie persipina vienas su kitu ir taip pasidaro sunku atskirti, kuomet kamuoja alkis, o kuomet yra tik apetitas, kažką skanaus suvalgyti ir pasijausti gerai.

Maisto pateikimas yra menas, kurį valgo akys. Tai žino ne tik tie, kurie dievina maisto gamybą ir patrauklų jo patiekimą, bet ir tie, kurie užsiima maisto fotografija. Svarbus yra apšvietimas, šviesos, šešėliai, spalvų ir atspalvių sutvarkymas, tam, kad maistas atrodytų kuo patrauklesnis ir kartu pasakotų visą skonių istoriją. Tą žino ir kepyklėlės, gaminiai turi atrodyti taip, kad jie pirmiausia tirptų ne burnoje, o akyse. 

Kvapai taip pat stimuliuoja apetitą. Jie taip pat mums padeda pajusti skonį. Juk žinai, koks patiekalų skonis, kai Tave kamuoja sloga? Joks, skonio nėra. Taip pat žinai, kaip pavalgius pietų ir vėl prisėdus dirbti, iš kažkur atkeliauja malonus kvapas, kuris priverčia vėl atsistoti ir eiti pažiūrėti, kas atnešė tų skaniai kvepiančių gardumynų ir..jų paragauti.

Maisto tekstūra taip pat gali įtakoti apetitą. Nuo jos priklauso kaip stipriai bus stimuliuojamos nervų galūnėlės burnoje ir liežuvyje. O kokio stiprumo reikia, kad pasijustum geriau, suformuoji Tu pats. Vieniems košė puikiai tinka nuo ryto iki vakaro, kitiems reikia, kad burnoje būtinai kažkas "traškėtų".

Aplinka ir situacijos taip pat stimuliuoja apetitą. Juk žinai, kaip apetitas suintensyvėja per šventes, vakarėlius, atostogas, keliones -  tuo metu, kuomet vyrauja visuomenės suformuotas "leidimas" suvalgyti daugiau, nei įprasta. Taip pat žmonėms apetitą skatinti gali ir vieta, kurioje jie yra, tarkim žiūrint filmą kino salėje, stebint krepšinio varžybas ir t.t. Dar kitiems apetitą stimuliuoja intensyvus protinis darbas, taip pat patiriamas stresas. Stresas apetitą gali ženkliai padidinti arba visiškai sumažinti.

Atskirti, kuomet mus stimuliuoja apetitas ar alkis, labai svarbu tiems, kas nori numesti svorio. Tuo periodu reikia stengtis išvengti apetitą stimuliuojančių faktorių. Kaip antai, neužsukti į tą kepyklėlę vakare, nes į ją po vakarienės atvedė ne alkis, o apetitas. Reikia stebėti save, kuriose vietose, kokioje situacijoje suvalgote daugiausia arba valgote, net nejausdami alkio. Tos vietos ir situacijos turi būti pakeičiamos tol, kol susiformuoja naujas įprotis - jose nepersivalgyti. Tai užtrunka maždaug 21 dieną.

Na, o dabar fiziologija.

Faktoriai, kurie nulemia alkio ir sotumo pojūtį: smegenų siunčiami signalai, cheminės medžiagos gaminamos organizme ir maisto kiekis.

Smegenų siunčiami signalai. Kadangi alkis yra fiziologinis pojūtis, kuris mus verčia ieškoti maisto ir jį valgyti, jis dažniausiai yra vertinamas negatyviai, nes pojūtis yra labai stiprus ir nemalonus. Šie signalai kyla mumyse, jie nėra stimuliuojami aplinkos faktorių ar tam tikros maisto rūšies. Kai esi tikrai labai alkanas, išrankumas maistui susilpnėja, tuomet galėtum suvalgyti net ir tai, ko nesirinktum kasdien. Signalus mums siunčia ne skrandis, o smegenys, o dar tiksliau pagumburis. Skrandžio ir plonųjų žarnų sienelių ląstelės iškart pajunta pasikeitusį spaudimą (maisto nebėra, help!), tai jos praneša smegenims apie negandas, o tada jau smegenys mums - alkis atėjo, atriedėjo!

Dar vienas perspėtojas apie besiartinantį alkį - kraujo cukraus lygis, kuris tiesiogiai atspindi mūsų organizmo kuro kiekį. Sumažėjus kraujo cukraus lygiui, keičiasi insulino ir gliukagono kiekiai. Jie abu labu yra hormonai, kurie gaminami kasoje ir yra atsakingi už normalaus kraujo cukraus lygio palaikymą. Kai tame lygyje įvyksta pasikeitimai, vėl važiuoja raportas į smegenis, kad kuro nebėra, help! Kaip tas lygis svyruos ir išsilaikys priklauso nuo to, kada paskutinį kartą valgėme, kokį maistą valgėme, kiek suvalgėme, ar esame aktyvūs ir kokia mūsų medžiagų apykaita.

Kai valgome, smegenys gauna pranešimus, kad skrandyje vėl yra maisto, kuras vėl užpildytas ir tuomet smegenys mus apdovanoja nauju pojūčiu - sotumu.