Kaip Pinkis ir Makaulė portugališką sriubą virė

Kaip Pinkis ir Makaulė portugališką sriubą virė

15! Lygiai tiek dienų čiauškėdamos, cypaudamos ir besistumdydamos, sutūpė mūsų kalendoriuose. 15 puikių ir nerūpestingų rugsėjo dienų! Tas momentas, kai uždaręs ofiso duris, susmunki atostogų glėby. Ak. Portugalija ilgąlaik buvo ta šalis, į kurią žinojau, jog būtinai vyksiu. Žinojau puikiai, ko joje ieškosiu ir ką tikrai rasiu. O visa kita, kaip ir prieskoniai sriuboje – renkiesi pats, ką ir kiek dėti. Dažniau keliaujantys žmonės mėgsta parsivežti įvairių niekučių, turinčių priminti aplankytus kraštus. Aš linkusi kolekcionuoti jausmus. Kiekviena aplankyta šalis ar miestas, randa many sau stalčiuką. Ir aš puikiai žinau, koks tai stalčiukas, skiriu tuos, kuriuose ilsisi blogi prisiminimai, patirti sunkumai ar kiti skauduliai. Dažniausiai jie tūno pilkai mėlynose lentynose ten, kažkur apačioje. O virš jų, pačiose patogiausiose ir ryškiausiose ilsisi šviesūs ir džiuginantys vaizdai, kvapai ir skoniai. Pastaruosius dažnai varstau.

Kirų klyksmais aidintis Porto, tykusis Douro slėnis, ryški ir saulę atlapan įsisegusi Lisabona , vandenyno pursluose besiturškiantis Milfontesas, pasaulio kraštas Sagres ir kompaktiškasis Faro. Kiekvienas savaip žavus ir labai reikalingas šioje aštriai saldžioje mūsų portugališkoje sriuboje.

Dar mindama savo įprastinių įpročių ratą slapčia nerimavau- kaipgi reikės “nenutrūkti” atostogaujant. Dievaži, nutrūkti visiškai nesinorėjo, tačiau puikiai žinojau, jog savo virtuvės į lagaminą nesusipakuosiu, tačiau mano įpročiai ir poreikiai namie taip pat likti vieni nenorės. Vykome kartu, sutarėme gerai, kaip ir visuose santykiuose, teko ieškoti kompromisų, tačiau skyrybų nebus. Išbandymai tik suartina.

Palikę rudenėjantį Vilnių, priešpiečiavome Londone. Stantstedo oro uoste bėgiojau iš vieno spot’o į kitą, apakinta pasiūlos. Švieži vaisiai, natūralios sultys, riešutai, raw batonėliai ir kiti užkandukai džiugino akį ir skrandį.

Sukirtau falafelių ir kinvos salotų gardintų tahini padažu.

Pirmasis vakaras Porto skrandžio nenuteikė optimistiškai, pavargę ir išalkę po skrydžio niekur negalėjome rasti vietelės, draugiškos daržovėms,o ir restoranų šeimininkai galvas kraipė ir laužyta anglų kalba aiškino, jog čia aplink tai tikrai vegetariško maisto negausit. Negausim, tai negausim. Turim virtuvę! O joje tąvakar gimė visai neprastas patiekalas.

Apsistojus vienoje vietoje tik keletą dienų, svarbu neapsikrauti stiklainiais ir pasiplanuoti kiekvieną savo kulinarinį išstojimą. Norėtųsi odę kurti avižoms, kurios lydėjo mane visos kelionės metu – kartais šiltai kvepėdamos cinamonu, o kartais pernakt mirkusios sojos pieno vonioje. Ištikimai tarnavo iki pat atgalinio skrydžio namo tais momentais, kai rytais nebebuvo ko griebtis, o griebtis viešbučio siūlomo batono nesinorėjo.

Bastydamiesi Porte, vis užsukdavom į Bolhao turgų nusistverti priešpiečiams vaisių - sultingų ir sunokusių figų ar taškuotų bananų. Beje, likusioje Portugalijos dalyje bananai buvo nevalgomi- nesunokęs „muilas“.

Kaštainiai ir vandenynas atmintin įsirėžė kartu, patekdami į tą patį stalčiuką. Abu sutikti pirmąkart ir pamėgti iškart. Kaštainiai skoniu man labai priminė duoną. Skanu ir sotu. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai radau juos parduodantį karutį - krosnelę, kurį stumdė senyvo amžiaus įdegęs bedantis portugalas, savo daug mačiusią plaštaką sukišęs tiesiai į karštų žarijų krūvą ir pasėmęs mums gerą saują apanglėjusių kaštainukų.

Priešpaskutiniąją viešnagės dieną Porto užtikome alternatyvų veganiško greitmaisčio barą, vidun kvietusį riaumojančių „instrumentinių ansamblių“ melodijomis. Deja, paragauti nepavyko – barų virtuvės šalyje dirba pietų metu, o antrąkart atsidaro tik vakarienei. Laukti kelių valandų iki jų darbo pradžios nenorėjome. Adresasčia, būtų įdomu sulaukti ragavusiųjų nuomonės, nes meniu atrodė sudarytas labai atsakingai.

Išvažiavome iš Porto ankstokai ryte, susitūmę šventinių vaisių dozę.

Ar esate buvę vietoje, kurioje girdisi, kaip auga augalai? Tikrai girdisi. Douro upės slėniuose augančios vynuogės, ko gero, yra vienos laimingesnių vynuogių pasaulyje. Tyla ir ramybė kasdien glosto jų lapelius, o saulė bučiuoja sunkias ir svyrančias uogų kekes. Vaizdai aplink stulbinantys, įtraukiantys ir liūliuojantys.

Apylinkių kaimeliai maži ir tykūs, kaip ir pridera regionui, siūlantys keliaujantiems įsigyti įvairaus brandinimo portveino. Kadangi vynas nebuvo mūsų tikslas, tęsėme kelionę kloniais iki nakvynės vietos, kuriai pasirinkome Vila Real mieste įsikūrusius, portugalų šeimai priklausančius svečių namus.

Šioje vietoje atėjūnais buvome 21 valandą, tačiau prisiminimai netelpa viename stalčiuje! Prisimenu, viską – akmenukų traškėjimą, iki išnuomoto namuko važiuojant daug menančio parko žvyrkeliu, prisimenu vakarienę be proto didelėje, tik mums tą vakarą priklausiusioje terasoje...

... ir aitrų dūmų kvapą, kylantį nuo beįsidegančio židinio vakare...

...prisimenu ir tos šviežios naminės duonos, kurią ryte radau prie durų, skonį ir jausmą, jog šios dovanos atsisakyti negaliu. Taip ir gimsta kompromisai, į kuriuos eiti yra velniškai lengva, nes nepaprastai svarbu gyvenime jaustis laimingu. Čia ir dabar.

Priešaky laukė ilgiausia, 400 km atkarpa iki sostinės, o kad nebūtų nuobodu ir kasdieniška, tapome žemės ir dangaus rietenų liudininkais. Pravirkęs dangus tiek kriokė, kad nebežinojai, ar laukti, kol nustos, ar mandagiai apsimesti, jog nematai ir toliau užsiimti savo reikalais.

Lietus atsivilko iki Lisabonos ir zyzė tol, kol neliko nieko kito, tik užsidaryti hostelio kambaryje ir žiūrėti istoriją, kaip Betmanas tapo Betmanu. O kadangi tądien jaučiau nesunaikinamą potraukį žalios spalvos daržovėms, su mumis serialą žiūrėjo ir "bliūdas" skaniųjų, gardintų avokadu ir apelsinais. Čia derėtų pridurti, jog tobuliausi avokadai kol kas gyvena Portugalijoje. Tas neapsakomas kreminis riešutinio skonio minkštumas dar kartais sapnuojasi. Tikrai.

Faktas, jog kliautis pirmu įspūdžiu nėra protingiausias sprendimas, pasitvirtino jau kitą rytą, nes pro langines į kambarį riedėjo saulė. Kartu su ja į naują dieną išriedėjome ir mes. Kuprinėje kaip visada, mėtėsi obuoliai ir puselė „tikro šokolado“, energijos rezervuarams palaikyti.

Lisabona pasirodė esanti labai daili, gyva ir spalvinga. Čia tiesiog privalu apsimesti, jog pasiklydai ir leisti sau maltis mažose, girliandomis išpuoštose gatvelėse, sustojant išgerti pagaliau geros kavos. Deja, būnant pasiklydus, dažniausiai nežinai, kur esi, tad jaukios, molinėmis sardinėmis išpuoštos kavinukės adreso aš nežinau.

Link vandenyno išjudėjome kiek nekantraudami, vos spėję nuvalyti trupinius nuo pusryčių stalo , kaip maži vaikai, kurie karklais kvepiančia alėja bėga pasitikti Baltijos bangų.

Vila Nova de Milfontes ore tvyrojo atostogų tingulys ir ramybė. Žmonių čia nebuvo daug, o tie, kurie buvo, akivaizdžiai vertino ir gerbė čia sukurtą atmosferą.

Miestelis dargi sužavėjo juose įsikūrusių restoranėlių kokybe. Tą vakarą, kai nusprendėme vakarieniauti civilizuotai, pasirinkome nemažai rekomendacijų turintį spot'ą. Ilgai nesvarsčius čiupau aštrų daržovių karį. Skanu.

Milfontes galimai yra ta vieta, į kurią žadam grįžti. Kvėpuoti drėgme, jausti Atlanto purslus ant veido, ir iš lėto mėgautis laukine, kiek atšiauria pakrante, kurią prieš išvykdami jautėmės nepakankamai stipriai apkabinę.

Keliaudami į Portugaliją apsvarstykite, ką norėsite joje rasti. Geidžiantiems gamtos, purslų, stichijos artumo ir atšiaurios vandenyno pakrantės rekomenduoju tik vakarinę šalies dalį. Turistų numyluotame Algarvės regione nejaučiau magijos, matomai jai kelią pastojo minios ištroškusių vartotojų. Čia nebuvo tylos ir ramybės. Viskas racionalu ir paskaičiuota. Vilnonių megztinių turgus St. Vincento iškyšulyje kalbėtų mano žodžiais. Kodėl vilnoniai megztiniai ir kodėl tokioj vietoj? Nes nesusipratėliai turistai atvažiuoja stebėti fantastiškų saulėlydžių tekini nuo pliažo. O vėjai čia stiprūs. Turistai kalena dantim į savo plastmasines vyno taureles ir neiškentę nusiperka grubiom siūlėm dabintą džiaugsmą.

Tiesa, vaizdai, atsiveriantys nuo pasaulio kraštu vadinamų skardžių - kvapą gniaužiantys. Jaučiausi lygi su žuvėdromis danguje – tokia pati maža ir užsiėmusi tais pačiais didžiai (ne)reikšmingais dalykais. Visi mes vienodai paklūstam stichijos žavesiui.

Gyvendami Sagres galimybių gaminti praktiškai neturėjome. Net padoraus peilio viešbučio personalas mums surasti nesugebėjo, tad savo tingias dienas prie vandenyno skanindavome visokiomis lengvai pjaustomomis salotomis. Iš bet ko :D

O vakarais tipendavome iki Terra.

Labai jaukus draugiškos poros įkurtas restoranėlis, kurio šeimininkė su džiaugsmu atvertė pačios ranka surašytą meniu ties mane galėjusiais sudominti patiekalais. Čia vakarieniavome abu vakarus. Paprastutė, bet stipraus skonio daržovių sriuba ir avinžirnių “burgeriai” gerai suderėjo su mano noru sukapoti ką nors “sunkesnio”.

Antrąjį vakarą sugalvojau pabandyti saldžiųjų bulvių makaronų, gardintų kedrinių pinijų pesto. Mano vaizduotė piešė makaronus, pagamintus IŠ SALDŽIŲJŲ BULVIŲ, todėl gavusi įprastinius miltinius kiek nusivyliau, tačiau puikiai supratau, jog jie man labiau draugai, nei alkis. Patiekalas buvo gardus. Vis dėlto, išdrįsau šeimininko paklausti apie makaronų sudėtį, na šiaip, vardan šios studijos. Draugiškasis žmogus akimirką sutriko, galbūt kiek susinervino, tačiau mano spėjimus patvirtino ir dovanų atnešė visą pakelį šių makaronų. – Išsitirk juos, - šūktelėjo. Pasijuokėme ir atsisveikinome.

Dienos tirpte tirpo. Prasiveržėme iki Faro. Niekur neskubėjome. Slankiojom be tikslo ir svajojom, priešpiečius pasiserviruodami įvairiausiose vietose.

Du paskutinius vakarus Faro vis braižiausi į Gengibre e Canela duris, tačiau taip ir likau nesupratus, ar TripAdvisor’iaus išgirtas restoranukas savo veiklą vykdo, ar jau nusprendė stabdyti.

Gerai, jog netoliese kariu dvelkė indiškoji “Namastey”. Vieta, kurioje gavau aštrių, pomidorų piure troškintų daržovių.

Paskutinį atostogų vakarą, belankstant vasarinius rūbus ir atsakingai dėliojant juos lagamine, magijos dulkėmis pro langą ėmė veržtis tradicinių portugališkų sutartinių garsai. Balsai moteriški, stiprūs ir labai patyrę. Negalėjome suprasti iš kur sklido dainos, plėšiamos iš širdies. Jų aidus sugėrė šilta naktis. O mudu žiūrėjome vienas į kitą ir šypsojomės.