Burokėliai su obuoliais ir šv. Kalėdos savaite anksčiau.

Burokėliai su obuoliais ir šv. Kalėdos savaite anksčiau.

Darbai vijosi vienas kitą, vaikai sirgo, mama irgi, bet tam nebuvo laiko. Laukė kraustymosi dėžės. Laukė naujos sienos. Už durų laukė draugai, kurie savo plačiomis šypsenomis ir atviromis rankomis siūlėsi padėti. Tiksliau net nesisiūlė, atėmė iš manęs raktus ir viską sudėliojo į vietas, visas mano dėžes. Niekada nepamiršiu kilnaus Arno ir Luko poelgio. Ir Indrei nežinau kada spėsiu atsidėkoti už nesibaigiančią emocinę paramą per visus mano ups and downs. Ir Vyčiui, kuris vis kartojo ju ken kaunt on my. Užkauntinau. Užkauntinau visus. Draugystė. Visi mano anam cara (reikia perskaityti šią knygą, norint sužinoti kas tai) - tai mano pačios atspindys. Turbūt nėra nieko žavesnio pasaulyje, kuomet esi priimamas toks koks esi. O aš tikrai esu. Visokia kokia, apsisiautusi savo margu ir nuskepetotu patirties audeklu. Gražiausius savo antspindžius matydama gamtoje, tvirtuose kalnuose, kuriais kopti nelengva, upėse, kurios niekada nestovi vietoje, vėjyje, kuris tai įžiebia ugnį tai ją užgęsina, jūros bangose, kurios tai atplaukia, tai atsitraukia, mėnulyje vis keičiančiame savo ciklą. Visur. Pilna atspindžių.

Tu planuoji, o Dievulis sau smagiai juokiasi. Net matau kaip jis iš manęs kvatojo. Kalėdoms vaikai išskrido pas savo tėtį. O aš atsidūriau Oslo oro uoste. 5 ryto. Žmonių nelabai ką. Mano vidinė baterija ir nelabai ką. Jau vaikščiojau su power save modus. Užlipu laiptais. Reikia atsispausdinti bilietą, iššoka ekrane, kad sėdėsiu 30 vietoj. Kokioj dar 30 vietoj? Ai gal jau nereikia. Pimt pimt, pirštu spaudžiu rodyklę į viršų, mintyse skrolinu, kad plyz, būk dar viena neužčekinta vieta kiek arčiau lėktuvo sparnų. Yra! 9 eilė. Aha, mano pati mėgstamiausia. Visada renkuosi šią eilę, kai tik galiu pasirinkti. Nu, bet čia vėl galvosūkis, visos vietos tuščios vietos. Eina peklon. Vėl negerai. Vėl per daug galvojimo. Sumažinu jį iki dviejų pasirinkimų, vienas tada bus 9A ir kitas 9F, nes prie lango. O tai kaip dabar su tais dviem. Ai, turiu sėdėti kairėje lėktuvo pusėje, nes toje pusėje artėjant Prancūzijos link, geriau matysis Alpių viršūnės. Jos man primena Himalajus, kuriuose kai išeisiu pencijon, medituosiu ant savo raukšlėto užpakalio. Nu gerai, yra. 9A vieta. Visa niurzga, vandens negėrusi jau kelias valandas, o miegojusi net visas tris, tipenu link patikros. Nieko nematau, tik noriu greičiau šitą reikalą prastumti. O dar tie pakabučiai, vajėtau, reikia mat man jų visų. Ant kaklo Shri Yantra.

This is a must-have symbol for every woman at every phase of life. In the Tantric tradition, this graceful and flourishing signet is the sign of the Divine Sacred Feminine, and evokes the sacredness of the Goddess-Mother Shakti in every woman. Wearing the Sri Yantra in any form allows the unmanifested goddess-power within every woman to move toward full, radiant and joyful manifestation and expression.

Na su Shri Yantra man pasisekė, mano draugė, jogos mokytoja, kas metų ketvirtį veda kursus netoliese Himalajų. Ten ir gavo šį pakabutį, tai ne tik, kad gavo, sako tiek tantrų jam sukalbėta ir pašventinta abiejų gurų Anando ir dar velniai žino, kažkurio ten kalnuose besėdinčio. Anand ne šiaip Anand Mehrotra, per jį mes su Linn susipažinome. Bet čia jau kita story. Tik jei norėsite nuvykti į Rishikesh, Sattva centrą, poilsio ritrytams ar praeti nerealius jogos mokytojų kursus, tai tik duokite žinių, aš jas duosiu Linn ir būsite priimti ekstra special. Taip taip.

Tai kur ten baigiau su tais pakabučiais. Nuo kaklo nusiimu Shri Yantra, nuo rankos labradorito akmenėlių vėrinį, o iš kišenės dar išimu runą. Paminklas runoms net puikuojasi mano universiteto didžiosios bibliotekos įėjime. Tai legenda, mistiniais pasakojimais, tiesom ir netiesom apipinta istorija apie Skandinavų Dievą Odiną, jo kančias devynias paras ir susapnuotą šių raštų reikšmę. Na, o jei ne taip mistiškai, tai tiesiog dar vienas raštas, kuris kadais buvo plačiai naudojamas Skandinavijoje ir Britų salose (Keltai, apie kurių išmintį ir rašo ryškus filosofas knygoje Anam Cara), taip pat jų raštų buvo rasta ir kitose Europos šalyse, tarp jų ir pačioje Lietuvoje ar Prancūzijoje. Tiek metų praleistų Skandinavijoje padarė savo, man šie raštai ar ženklai tapo labai artimi.

Tai vėl čia ne apie tai. Tai va, prastūmiau tą reikalą. Patikra praeita. Niekas nepypsino, fju niekas nečiupinės tos nemiegojusios niurzgos. Viską susimetu į kuprinę, reikia čia man tų pakabučių, pff, nieko man nereikia. Einu toliau pro vartotojiško siurblio vamzdį. Duty free. Pastaruoju metu visiškai neprijaučiu šios vietos. Kodėl jos nėra pačiam oro uosto gale. Ne. Reikia pro ją prasibrauti, išgręžti savo santaupas, prisipirkti ko nereikia ir keliauti? Na jau ne. Praėjau lyg praeičiau pro rūkytos dešros skyrių. Neįdomu.

Oslo orouostas sparčiai plečiasi, tai nusigaunu visai ne ten, kur man reiktų. Kur reikia dar net nežinau, nes per anksti atvykau. Vyturiams skrydžio vartų niekas nenurodo. Žiū kiek vietų, kur galėčiau prigulti. Bet tai jei užmigsiu, dar pramigsiu skrydį. O tai būtų, pramigau ne išvyką į oro uostą, o  kelių metrų išvyką iki skrydžio vartų. Ne ne, nereikia man šitos gėdos pamaniau. Žiū kioskelis. Starbucks. A tie turi sojos latės. Nu gerai. Nukrypinu. Unnskyld (norv.k. atleiskit), sako mergaičiukė, atsidarome po dešimties minučių. Tu gal juokauji, pagalvoju, aš čia merdėju, dvesiu be kavos, ji man dešimt minučių. Toma, nu tu gal nori pakeisti pasaulį, bet su Starbakso atidarymo laiku gal dar truputį palauk. Išspaudžiu iš paskutinių baterijos jėgų šypseną. Det går bra, sakau, palauksiu. Dar ironiškai mesteliu, a nei vandens negaliu? A ji man su šypsena atsako ne. Vargelis. Varau tada prigulsiu ir paveizėsiu į kokį inspiruojantį youtubo video.

Apsisukau ant kėdžių gal kokius penkis kartus, mano du gimdymus atkentėjęs užpakalis išpindėjęs, neranda vietos. Gerai, kad kuprinė minkšta it debesų pagalvė. Jazau, net seilės varva kaip skaniai pamiegočiau. Negalima, Toma, negalima. Ausinukai į ausis, žiūriu video. Mačiau vaizdus, viską girdėjau, bet nesiklausiau.

Va, kame esmė, girdėjau, bet nesiklausiau.

Mintyse sukosi per daug minčių. Subeldžiau Indrei tokią žinią, kad šiam pasauly nieko nėra, nei meilės, nei šeimos, nei Kalėdų ir galvojau, kokia nevalyva aš draugė, ji pabus ryte su tiek mano šlamšto. Mintys sukasi tiek, kad jaučiu kaip garsai aplink jau skraido. Aha, pamaniau, nebeatsiginu miego vilionėms, atsiduodu jam visa dvasia. Dar greit suspaudžiu žadintuvo rodmenis ir patraukiu į sapnus.

Nežinau kas įvyko per tą vieną valandą kol miegojau. Atsibudau net ne nuo žadintuvo, o nuo garso, kad gerbiami keleiviai, saugokite savo daiktus. Ką čia prisaugosi, viskas po mano galva. Jei kas nori gali ir ją pasiimti. Kai gerai būtų. Ir tada dar drebančiomis rankomis, nes kūnas nelabai rukuojasi su mano paskutinių parų miego įpročiais, atsistoju. IR. Nežinau, kas įvyko, bet įvyko. Viską mačiau daug ryškiau (tai stebuklas, pamiegojai) ir viskas vyko daug lėčiau. Lėti žingsniai, lėti gestai. Įeinu į tualetą. Ten jau viena panelė bružinasi dantis, jos mama - plaukus. Akimis nusišypsau. Žiūriu į veidrodį. Eina peklon, bet tai tu dar gerai atrodai,- sakau sau. Abiem, gaiviai nuplautais delnais, apkabinu savo skruostus ir pakeliu juos į vietą. Kai jau tau artėja 30 ir vis stipriau veikia gravitacija, jie truputį išeina iš vietos. Suprantat apie ką aš. Pirštais perbraukiu plaukus. Vargšyčiai, tiek jau visko iškentėję. Inoringą paauglystę, su besikeičiančiomis spalvomis, buvo ir juodi, ir oranžiniai, jėzau ir violetiniai. O dabar paklusniai nešantys vieną ale suaugusios moters spalvą ir ilgį. Gulėkit kaip pridera, juk į Prancūziją skrisim, ne šiaip sau.

Mergaičiukė iš Starbakso jau laukė manęs, pradėjo nieko nesakius ruošti mano užsakymą, latė su sojos pienu ir šaltas vanduo. Iš rankų paleidžiu paskutinius grynuolius, penkiasdešimt kronų. Vėžlio greičiu virinu link savo vartų. Randu vietą. Prisėdu. Kaip keista. Nesiklausau jokios muzikos. Juk visada klausau. Su lig ta mintim išgirstu smuiko garsus. Kažkas netoliese repetavosi kažkokį kūrinį. Oho, pagalvojau, gyvo garso koncertas. Man tinka. Akimis vaikštau pro keleivių veidus. Akys susiduria su invalido vežimėlyje sėdinčia, savo pusamžį peržengusia moterimi. Pradžiai trumpam. Bet vėliau pajuntu, kaip ji į mane stebeilija. Tada vėl pažvelgiu į ją. Ji žiūri tiesiai tiesiai į mano akis. Atrodo lyg ji mane kiaurai matytų. Jos akys žydros, gilios, plaukai juodi, išpuoselėta oda, manikiūras. Labai graži moteris, o dar gražesnis jos žvilgsnis. Ką jis man bando pasakyti. Tą akimirką jai iš rankų iškrenta rankinė, netrukus, sekundės greitumu pribėga, greta sėdėjęs vaikinukas ir pakelia rankinuką, padeda jį jai ant kelių. Ji pasako ačiū, bet labai sunkiai. Tada supratau, kad jei ji ir norėtų man ką pasakyti, negalėtų. Bet užtat ryškiau nei žodžiai kalbėjo jos gilios žydros akys. Po minutės prieina jos vyras. Prisėda šalia. Jie kalbasi. Aš jos neįstengiu suprasti, bet jis supranta. Jis supranta kiekvieną jos itin. Pabrėžiu itin sunkiai ištariamą žodį. Tai meilė!! Jiems nereikia žodžių.

Tada nukrypsta akys link to vaikinuko, kuris buvo toks paslaugus. Šalia jo sėdi mergina. Paprastutė. Nu ai myn, nėra fensi šmensi makiažo ar manikiūro, paprastai sušukuoti plaukai, rūbeliai. Bet kaip jie vienas į kitą žiūrėjo. Jie nenusipirko dviejų sumuštinių, bet vieną, didelį. Kurį kramsnodami abu ir pasidalino.

Ir tada, klyyykt, mano dėmesį patraukia maža mergaitė, iš visų plaučių šaukdama, koks pasaulis neteisingas. Garsas maždaug toks, aaaAAAaaa. Mažytė, gal trijų metukų, šviesiais plaukais, labai primenanti mano Aylin, mano dukrytę. Plačiai nusišypsojau. Kaip aš jau jos pasiilgau. Parskraidinsiu jai gerų žinių, kad ne ji viena yra tokia maištautoja ar kieta keturmetė Žana Dark, yra jau ir jos jaunųjų pasekėjų, einančių jos pėdomis.

Tuomet šalia, pusė valandos prancūziškai telefonu prapliurpusi moteraitė, kaštoniniais plaukais ir žaliu šaliku, prabyla norvegiškai. Opa! Kiek kontrastų, atsigręžiu į ją. Aš tik, aš tik, į tualetą biški nulėksiu, tik kolos nusipirksiu ar kokį sumuštinį. Ar Jūs irgi skrisite į Nicą?- klausia ji. Taip taip,- atsakau. Ji sėdejo per dvi vietas, vienoje ji pati, kitoje jos ištaiginga kuprinė su gėlėm ir visais kitais raštais. Ar galėtumėte pasaugoti man vietą, na nors vieną. Taip nenoriu stovėti sugrįžusi. Tai aišku,- atsakau jai ir šmesteliu savo kuprinę. Truputį konservatyvesnė. Bet ne juoda. Mėlyna, dryžuota. Ooo, labai gerai, atsako ji. Ir nužingsniuoja. Nereikia laukti nei minutės, prieina prie manęs vyriškis su keturmečiu vaiku ir klausia ar ši vieta, kur mano kuprinė, yra laisva. Damn, pagalvojau, jazau jis juk turi vaiką. Bet jau daviau pažadą. Jazau, Toma, tai ką dabar daryt. Atsakau, taip, ši užimta. Tada leidžiu savo kuprinei sėdėti, o jam užleidiu savo vietą. Kolos pirktuvės prabėgo super greitai. Tikriausiai moteraitė labai bijojo prarasti savo vietą. Moteraitė grįžo, o aš dar patraukiau pas nykštukus. O ten ta pati Žana Dark. Nebešaukia. Tik lūpa patempta. Hm, taip pat darytų ir Aylin.

Grįžusi prie vartų galvoju, kad ne, nieko nėra, nes viskas yra laikina, todėl turiu matyti tai, kas yra prieš akis, girdėti tai, kas yra sakoma ar grojama lyg tuo smuiku, dabar. Būtent dabar. Noriu tiesiog jausti viską, kas vyksta būtent šią akimirką. Valgyti, ko dar nevalgiusi, patirti nepatirtų emocijų. Palikti visus planus ir su lėktuvo sparnais šokti į dabartinę akimirką.

Laipinimas. Niekur neskubu. Latė dar nepramušo. Jau beveik paskutinė įrioplinu į lėktuvą. Visi šypsosi. Galvoju, ne velniava, lyg ir žiūrėjau į veidrodį, lyg ir nieko man ant kaktos nėra parašyta. Užkrečiamai šypsosi, o aš visiems atgal. Linkt linkt galvos mostu su visais pasisveikinu. Prieinu prie savo išskaičiuotos vietos. Ten jau sėdi du garbingo amžiaus vyrukai. Maloniai man atsako, nu ką, atlaisvinam savo šiknas ir užleidžiame ponią. Aš plačiai nusišypsau. Man patinka tokie linksmi žmonės jau nuo ankstaus ryto. Atsakau tusen hjertelig. Prisisegu diržą ir jau mane užkalbina bendrakeleivis. Tai kur trauki, miela? Nu žinau, kad į Nicą, visi mes ten, bet kur tiksliau?- klausia smalsuolis. Pas draugę, atsakau. Kiek laiko ten būsi? Ai, tai tik kelias dienas. Tai kaip grįši? Tiesioginiai skrydžiai atgal į Oslą jau baigėsi, jau žiema. Žinau, atsakau, į Vilnių aš. Skrisiu į Vilnių atgal. AAa, tai tu iš ten? Aha. O tai kaii, akcento pas tave tik kruopos, kaip tu taip? Kiek metų praleidai Norvegijoje? Per daug , atsakau ir nusijuokiu. Juokiamės abu. Bus toks ir toks vėjas, ten ir ten turbulencija. Stiprus vėjas, sako. A ką aš žinau, koks tas stiprus, nes jis viską vardija skaičiais, nieko man jie nereiškia. Suprantu, kad vyrukas dažnai paskraidantis. Jis man viską paaiškina. Pasakoja tarp Nicos ir Oslo gyvenantis jau beveik dvidešimt metų. Bet reikalų turintis visame pasaulyje. Investuoja. Perka parduoda. Visas monopolis.

Lėktuvas pilnutėlis. Dar nepakilome, tai gaivaus oro nei lašo. Bandau nusirengti striukę, visas nuovargio drebulys išsilakstė į dausas. Kaimynas man padeda nusirengti. Besikalbant atsiduriame ant debesų. Dar spėju pasijungti wifi, nufotkinti baltus debesis ir nusiųsti juos Indrei.

img_1341 Tada prasideda pageidavimų koncertas, vieniems kavos, kitiems sumuštinio. Su bendrakeleiviu Inge, jau spėjome apkalbėti pusė gyvenimo, sumušti kumščiais kokie šaunuoliai esame ir vienas kitą pagirti. Žinai ką, sako jis. Už mūsų draugystę. Šiandien gersime šampaną! Aš nusišypsojau. Ne dėl jo. O dėl savęs. Aha, Toma, pamaniau, prisikalbėjai, įšokai į šią akimirką, tai dabar už tai net išgersi šampano. Jis užsisako tapas rinkinį. Klausiu, ar jis dažnai renkasi mėsą, duoną ir pan. Ne ne, aš lekiu ketvirtą ryto pas savo vietinį žvejį, iš kurio gaunu šviežiai sugautos žuvies, tai mano racione, pagrinde žuvis, jūros gėrybės,- atsako jis. Ar sportuoji,- nenurimstu. Taiip. Žie kokie mano raumenai, besijuokdamas diedukas puokuojasi savo tvirta ranka. Juokiuosi. A ką jau sakau taip sportuoji? Plaukioju, atsako, kasdien. Vasarą daugiau, žiemą mažiau. Dviračiu važinėju. Man patinka tiesiog prasilėkti. Gerai tau, atsakau, kai aplink tave vien teleškuojasi jūra. Pasiilgstu jūros. Labai. Kai gyvenau saloje, ją net užuosdavau savo kieme. O dabar, atsikrausčiau į miestą. Bet Vilnius, o Vilniaus senamiestis koooks gražus, tikina mane jis. O taip, pritariu jam, vienas nuostabiausių. Tai jau tikrai. Kai užklausė kuo pati verčiuosi, pasakiau, kad esu dietistė ir keleiviui pasidarė iškart aišku, kodėl aš tiek smalsauju apie jo mitybą bei fizinį aktyvumą. Tai ką, sako, aš tau galiu bent alyvuogių iš tapas rinkinio pasiūlyti. Juk sveika, juokiasi. Aha, alyvuogės, šampanas nuo pat ryto, juokas, viskas čia iš tikrųjų labai sveika. Nu, bet kartais galima ane? Juk tai prisiminimai. Nepamirši, kaip kadais skridai pro Alpes į Nicą ir gėrei šampaną su Inge. Ne Inge, tikrai nepamiršiu,- neslėpdama susižavėjimo šiuo kalbiu pašnekovu atsakau. Tada vyksta antras pageidavimų koncertas, kam kvepalų, kam tabako? Ingė užsiprašo trijų rūšių moteriškų kvepalų. Juos surikiuoja man ant staliuko, va prašau, rinkis. Vajėtau. Mane gelbsti skrydžio palydovė, juokaudama, kad jos gimtadienis artėja ir jai jau reikia kvepalų. Mano pačios tai iš tikro artėja. Šiuos, Inge, mosteliu pirštu. Ačiū, sakau. Pasiimk ir šiuos, padovanosi draugei, bet nebūk kaip Mikė Pukuotukas, kuris norėjo abiejų uzbonų medaus ir pradeda pasakoti kaip sekdavo vieną istoriją savo vaikams apie Mikę. Juokiuosi. Pažadu, sakau, šiuos perduosiu draugei. Gerai, sako, paskabinsiu paklausti ar jai patiko. Aš juokauju, jog sakysiu, kad nepatiko ir teko pasiimti pačiai. Toliau pokalbiai sekė su jo kolegomis ir kolegėmis, pasikeitėme kontaktais ir pasižadėjome padėti vieni kitiems, jei tik prireiks pagalbos.

Išlipusi iš lėktuvo, pajutau nuožmią ir raminančią šilumą. Ne tik dėl Nicos, bet ir dėl praeivių šypsenų, tai vėlgi lėkiau į tualetą pažiūrėti ar man tikrai nieko nėra neaiškaus ant kaktos, kas priverčia taip svajingai šypsotis žiūrint į mane. Na, ne. Hm. Susirandu bankomatą, išsiimu grynųjų. Išėjusi laukan, prieinu prie pirmojo taksi vairuotojo. Rodau jam telefone užrašytą adresą. Mano draugė išsikraustė gyventi į naują vietą, kurioje dar net nebuvau. Jis man atsako. Sioty sioty. O man dar norvegų kalba galvoje, nes sioty reiškia 70. Sakau jam, septyniasdešimt eurų iki tos vietos? Ne ne sako, ir paišo ore trys ir nulis, ai nu gerai, nusijuokiu, varom tada. Atsisėdau ir negalėjau atsistebėti šypsenų šiluma, palmėmis, žydra pakrante. Gėriau vandenį ir važiavau, galėjau taip visą amžinybę važiuoti. Vairuotojui pirmiausia nurodžiau parduotuvėlės adresą, kurioje man yra palikti namų raktai. Jis sustoja, aš jam bandau paaiškinti, kad turi manęs palaukti, nes man reikia pasiimti raktus ir tik tada jau trauksim į vietą, kur aš apsistosiu. Jis lyg ir supranta. Makaluoju pirštais, sakau, raktai raktai. Bandau ale angliškai su prancūzišku akcentu. Nesuprantu iš kur ta nesąmonė. Net dabar juokas ima. Kodėl atrodo, kad jau su prancūzišku akcentu ir bus prancūziškai. Nu nesvarbu. Jis manęs laukia. Čiumpu savo dryžuotą kuprinę ir išlekiu raktų. Parduotuvėlėje manęs irgi niekas nesupranta, ir vėl makaluoju rankomis, ale maišau tarp pirštų raktus. Vaikinukas juokiasi, sakau Toma, Toma vardu palikti raktai. Tada išgelbsti pirkėja, kuri mokėjo angliškai. Aaaa, atsako gražuolis prancūzas. Aš tik jam mirkt,  o jis man vokelį.

Nubėgu į taksi ir lekiam namo. Padėkoju, išlipu. Seku Violetos nurodytais paaiškinimais kaip nusigauti iki namų.

img_1351

Kokia šventė. Kokia šventė mano širdy. Net negaliu apibūdinti žodžiais, kaip mano širdis skraidė, kokia buvau laiminga, tiesiog būdama. Pravėrus duris jau laukė Blizgė, Violetos šuniukė, pati gražiausia pasaulyje. O dievai, kaip jos buvau pasiilgusi. Kiek mes esame kartu suvaikščioję, svaiginančio karščio vasaromis, Nicoje. Per ilgai, per daug praėjo laiko, kol vėl susitikome. Per ilgai buvau įstrigusi į ateities kūrimą, kai viskas iš tikro yra tik čia, tik dabar. Daugiau nebebus ir daugiau nieko nebus, nes viskas jau yra.

Žinoma išvaikščiojau visus namus, juose kvepėjo laimė. Atsigėriau vandens, kavos. Apsikabinome su Blizge.

img_1354

Išlėkėm pasivaikščioti po apylinkę, ieškojau parduotuvės, norėjau nupirkti gėlių Violetai. Tik priėjus prisiminiau, kad su šuniuku niekaip neįeisiu. Niekis, bus dar tų kartų, bus tų gėlių. Smagiai, su lengvu megztuku partipenom atgal. Violeta nurodė, kur jogos kilimėlis, mes su Blizge jį bamt į lauką ir tampytis. Gėriau saulę pilnais gurkšniais, o gaivų orą pilnais plaučiais.

img_1369 img_1387

Pagaliau sugrįžo mano pasivaikščioti išėjęs apetitas. Susiruošiau burokėlių salotų su avokadu. Nu tie burokėliai, tik paskui supratau, kokie jie reikšmingi. Papasakosiu.

fullsizeoutput_2e8a

Terasoje kūno ląstelės siurbė saulę, kaip įmanydamos. Indrei rašau, kad jau pasikroviau, galiu skristi atgal. Juokiasi ji, sako prisikrauk dar ir pilnas kišenes. Dar nelaboji priminė, kad yra nebaigtų darbų. Sakau, jau pamiršau, Nu tikiu, atsako, kad jau pamiršai. Išsiunčiau paskutinį užsakymą ir bim bam į virtuvę paruošti ką nors skanaus Violetai, kuri tik vakare grįš iš darbo. Burokėliai, aha, pupelės, vienas nususęs svogūnas, rauginti agurkai. Aha! Išvirsiu jai burokėlių sriubos, ji niekada neišeina iš mados. Namie buvo visiška tyla. Tokia skani. Po kojomis vis sukosi Blizgė. Čirškė kokoso aliejuje kepamas svogūnas. Spintelėje radau įvairiausių sėklų, chia mia ir visokių kokių. Pagalvojau, mažutė, Violeta, ji vis dar puoselėja mano pamokas apie mitybą.

Apkepiau dar virtas pupeles, sudėjau smulkiai pjaustytus raugintus agurkėlius, burokėlius, paskaninau prieskoniais ir užpyliau viską verdančiu vandeniu. Kiek paviriau, išjungiau ir prisijungiau ant sofkutės pas Blizgę į glėbį. Taip šilta su ja, kad neilgai trukus užmigau. Netruko atslinkti ir vakaras, lauke pasidarė vėsiau, bet Blizgė vis tiek išviliojo mane laukan su ja pasivaikščioti.

img_1407

Kai grįžome, stebeilijome į televizoriaus ekrane šmėstelėjusias prancūziškas reklamas. Man labai patinka kitų šalių reklamos, kiekviena šalis vis kitaip įsivaizduoja kaip reikia įsiūlyti prekę savo vartotojui. O tada grįžo mano per ilgai nematyta Violeta. Kaip visada graži ir pasitempusi. Tik šįkart kitokia. Tokia stipri, rami ir laiminga, lyg aplink ją būtų apsigaubęs tvirtybės šalis. Negalėjau atsižiūrėti. Kadais, iškart lėkdavom pro duris, šen ten, į vieną restoraną, į kitą klubą, o dabar..Tiesiog atsisėdome ir kalbėjome. Jaučiau kaip ji mane išklauso ir kaip gera buvo klausyti jos. Tiek istorijų. Viskas turėjo būti išpasakota. Kaip mes pasikeitėme. Kaip jau užaugome. Kartu augame. Ir kaip pataikiau su burokėlių sriuba, ji dėl jos anąkart skrido į Lietuvą pas savo tetą. Jie šiuo stebuklingu periodu jai tapo ypatingi. Tokie ypatingi, kad man vis kvaršino galvą kaip dar nori burokėlių salotų. Nu gerai gerai, jau prieš miegą apsnūdusi, atsakau ir juokiuosi, bus tie burokėliai. Bet žinai, sako, ta mišrainė, su obuoliais. Nu, bet ta, tokia kur obuoliai ir burokėliai susivienija. Negaliu sulaikyti juoko, sakau jūs išprotėjot, apie tą savo vienybę, Vyčius kalba apie Havajuose pleže vykusio vakarėlio žmones, vaikus, šunis ir t.t. ir kaip jie visi - vienis, a tu sakau man burokėliai ir obuoliai vienis. Ir juokas. Gera užmigti besijuokiant. Labai.

Ryte nenorėjau miegoti ilgai, užsistačiau žadintuvą kilti anksti. Violeta sako nesikelsi, miegok, kelsiuos sakau, neaiškink. Man reikia, kad mano siela sugrįžtų į kūną po nakties, aš visada taip. Atsikeliu valanda anksčiau nei turėčiau atsikelti, kad parkeliautų ta siela. Nu gerai, sako, tik pridaryk duris kai ji ten atgal keliaus. Ryte nubudus taip viską ir padarau. Einu į dušą. Ruošiuosi kavos. Draugė pakilo. Nu sakau, ko nemiegi. Ta, neaiškink. Bamt trankt po virtuvę dėlioja išplautus indus į vietas. Ką tu čia sakau, visus kaimynus prikelsi. O ji atsako, nu jau, nu jau. A gal čia tavo sielai trukdo sugrįžti tie garsai ir vėl juokiuosi. Labai norėjau ją nusivesti pusryčių į kokią rytinę kepyklėlę Nicoje. O ji, nu kam, pasidarom smūčiką, yra košės. Ar tu žinai, kiek aš jų suvalgau? Juokiasi, aa, tai juk tu sakei, kad Paryžiuje būtinai suvalgai raguolį, tai ir čia reik ane? Taip. Juokiamės.

img_1416 img_1417 img_1418 img_1419 img_1420 img_1424 img_1425 img_1427 img_1428 img_1429 img_1430Tie pilkučiai, kepti su angliuku, nu kiek supratau iš Violetos, tai aišku norėjau jų paragauti ir žinoma įvairių raguolių. Nežinau kur atsirado jiems vietos, bet tikrai atsirado. Valgiau taip, lyg daugiau niekada nebevalgysiu, kiekvienas kąsnis tirpo burnoje. Vėl prisikrizenus prie stalo, šiaip ne taip pakilome ir Violeta išlėkė darban, o aš į dieną. Nicoje.

Norėjau užlipti ant nedidelio kalniuko, esančio prie porto. Po tiek miltų, visai neblogai sudėlioti daug žingsnių į viršų. Miestas buvo bundantis, o manyje vis dar išlikęs, dabar. Lėtas ramus kvėpavimas, akys plačiai atmerktos, kad tik kuo daugiau prisigertų mėlynodės jūros gaivos. Užlipusi, gėrėjausi vaizdu. Viena pora vis tripčiojo, vienas kitą fotografuodami. Aš jiems sakau, stokit jūs abu, aš jus nufotografuosiu kartu, kaip dabar atrodys nuotraukos po vieną. Kiek laimės. Jie apsikabino, o aš iš visų pusių įamžinau jų akimirką. Tada jie sako, bet tai palauk palauk ir tave mes nufotografuosim, Dievaži, rimtai, pagalvoju, žinoma! Tada moteris klausia, kokie vaizdai anoje kalno pusėje, iš kurios jau atėjau. Klausia ar verta ten nueiti. Verta? Aišku, kad verta, jei jau užlipote į pačią viršūnę. Nusijuokė, palinkėjome vieni kitiems gerų atostogų.

img_1434 img_1435 img_1438 img_1440 img_1442 img_1445 img_1447 img_1449 img_1453 img_1454 img_1455 img_1456 img_1457 img_1459 img_1462 img_1466 img_1468

Lipdama žemyn matau jau kaip saulė kopdama akmenuotais šlaitais, laivais ir jachtomis užsikorė į patį viršų. Žmonių jau daugiau ir veiksmo per akis. O aš vis dar lėtame žingsnyje. Miakas, planai, palikti anapily. Dabar aš čia. Ir mano telefonas čia. Gerai, kad su wifi nelabai kas Nicoje, tai sau ramiai žygiuoju, jokių žinių. Pati akimirka jau visa žinia. Tik fotografuoju savo kelią. Labai norėsiu grįžusi namo, dar ir dar kartą pasivaikščioti po šią kelionę. Gerai, kad Nicoje jau esu buvusi ne kartą ir pamatyti kažko, na kažko, man jau nebereikėjo, todėl tiesiog ėjau. Priėjau savo mėgstamą, Violetos užrekomenduotą vietą, salotų barą So Green. Salotas tik apžiūrėjau, nes prisiragauju jų ir taip kasdien. Ne tas man dabar buvo galvoje. Bet saldaus smūčiko su mango, apelsinais ir imbieru neatsisakysiu. Pasigriebiau jį, prisitrynė prie manęs vaifaijus, susiunčiau Indrei, Arnui ir Vyčiui pirmuosius įspūdžius. Arnas atsako, džiaugiuos dėl tavęs, bet eik tu velniop! Pavyd ans rupūže. Norėjau, kad jis būtų buvęs šalia. Norėjau visų savo anam cara ir savo vaikų šalia.

img_1470 img_1471 img_1472 img_1474 img_1475 img_1476 img_1477

img_1480

Vėl atsistojau eiti. Vieno pastato balkonai byra, kaba sau viršuje du vyrai ant virvių ir bando juos sutvarkyti. Man tik madam madam, bando mane apsaugoti. Aš atsitraukiu. Turistai fotografuoja šį vaizdą. Vitrinose mirguliuoja Kalėdos, dovanos, kurios bus perkamos ir pakuojamos. Šypsenos, kurios pasirodys jas atidarius. Kavinėse ir restoranuose jau netrūksta pietaujančių. Įsisiūbuoju į kiekvieną savo žingsnį. Rodos ne pėdos mane neša, o žemė po jomis. Kvepia kepami blynai, kitoje pusėje maivosi išvirtusios austrės. Ten sėdi seneliai su anūkais. Dar pagalvojau, o ką tie anūkai valgys. Kaži koks vaikiškas meniu. Praeinu mažų kuprinėlių parduotuvę. Dėmesį patraukia kuprinė nu užsimiegojusiu pelėdžiuku. Visai kaip mano Aylin. Jai patiktų. Pačiupinėju ir palieku vietoje. Mums užtenka daiktų. Aš jai apie ją papasakosiu. Jei kitą kartą atskris su manimi, tada galės pati išsirinkti ir tikiuosi jau bus pasitaupiusi savo santaupų. Vaikai dievina pirkti patys, išmokti kokia yra daiktų vertė. Ir sužinoti, aha, jei nusipirksiu šią kuprinę, tai gal jau tada nebeišeis nusipirkti ledų ar nueiti į atrakcijonų parką. Tai kas tada geriau, daiktai ar emocijos. Tegul išsirenka patys.

Dievinu Turkijos virtuvę, ten gausybė patiekalų iš daržovių. Mano buvusi anyta nemažą dalį jų ir išmokė. Kaip viskas paprastai, ekonomiškai, bet kartu labai gardžiai gali būti paruošta. Ji vis dėl to turėjo keturis sūnus, visus juos pamaitinti - nemenkas darbas. Didis darbas. Ji tai ir darė, o aš mokiausi. Kartais labai pasiilgstu sarma, dolma, mercimek kofte, mercimek corbasi. Bet mano namų gamyba niekada to neprimins, neprimins tų karštų vasaros dienų, kai susėdusios kruopščiai sukdavome vynuogių lapus įdarytus ryžiais, pomidorais ir mėtomis. Užsukau į kadais Violetos parodytą vietą. Moteris dar plovė grindis, o aš visa švytinti su telefonu rankoje įlėkiau į vidų. Ar galiu, ar galiu nufilmuoti, nufotografuoti. Ji net žagtelėjo, ką? Aš rašau blogą, man labai patinka šie patiekalai, ar galiu juos įamžinti ir pasidalyti? Aha, vis dar neatsitraukia nuostaba nuo jos veido. Aš tik pykšt pykšt. Ačiū labai ir jau bėgu pro duris. O tai nevalgysite nieko, madam? Nusijuokiu. Dar reikia pasivaikščioti, kad viskas tilptų kiek noriu. Bet pažadu, tikrai grįšiu.

img_1482 img_1483 img_1484 img_1485

img_1486 img_1487 img_1488 img_1489 img_1490 img_1491 img_1492 img_1494 img_1495

Niekaip neatsikratau ant peties sėdinčios profesinės ligos. Ieškoti Bio parduotuvėlių, daržovių ir vaisių turgelių. Bio c Bon, tokia didelė, kad man ten pavojinga eiti. Kieek ekologiško maisto ir gaminių. Nu kur dabar viską dėsi nusipirkusi, mąsliai galvoju, negi tempsiesi į pležą dar niekada nematytų quinoa dėžučių? Ne ne. Pažiūrėjau, pamačiau, išėjau. Bet jei čia gyvenčiau, tai vajėtai. Jie mane jau iš tolo pažintų.

img_1506 img_1511 img_1500 img_1498 img_1497

Patraukiu pakrantėn, kur kadais gulėjau ir leidau saulei glostyti mano sunorvegėjusią ir saulės ištroškusią odą. Pamenu kaip valgiau tik iš turgelio atsineštas braškes, gėriau baltą vyną, kas ketvirtį valandos vis prieidavo žavus prancūzas su dar žavesniu savo akcentu: it's mai pležia, mai pležia, madam. Juokiuosi prisiminusi. Ot laikai. Dabar žiūrėjau į pakrantėje žaidžiantį vyrą su savo vaikais, į moterį, garbaus amžiaus, bet sau ramiai darančią jogą. Negalėjau jai nepadovanoti nuostabos neslėpiančio žvilgsnio. Kaip žavu, kaip tikra. Pakrantės akmenų grožis. Galvojau apie Lietuvos amatininkus, kaip jie iškart juos apčiupinėtų ir iškart galvotų ką gražaus ant jų nupiešti. Reda, iškart pagalvojau apie tave. Gal nebe medinukus kabinsim su žmonių vardais, o akmenukus a?

img_1510

Liesdama akmenis, galvojau apie savo sūnų Hakan (imperatorius) ir jo Dievišką, neaprėpiamą meilę man. Manęs dar niekas pasaulyje taip nemylėjo kaip jis. Tarp mūsų yra specialus ryšys. Su dukrele kitoks specialus. Su dukrele esame kopijos, tiek išvaizda tiek charakteriu, abi ožkos. Tikrų tikriausios ožkos. Visad išsireikalaujame ko norime, tiesiai sakom kas nepatinka, nu tokios biški, love me or leave me. Tai truputį yra bėdelės, kaip abi labi tokios gyvena po vienu stogu. Bet sūnus. Jis mūsų mokytojas. Greitai. Vyriškai pastato mus abi į vietą. Mūsų filosofas. Vis kažką mąstantis. Pasakantis tokių įžvalgų, kad ir šiek tiek apsiskaičiusiai ir daug mačiusiai man tenka prisikąsti liežuvį. Jis jaučia mūsų laimę ir skausmą, išgyvena lyg tai būtų jo pačio. Visada mus pabučiuoja ir apkabina atsisveikinant. Niekada mūsų neatstumia. Tik švelniai pareiškia, kad va kartais jam reikia pabūti vienam, su savo mašinom, visokiais ten monstrais, kurių mes su dukra nesuprantam. Tai mes ir nesikišam. Visada mokau dukrą, kaip reikia duoti kitiems erdvės. Laiko su pačiu savimi. Nes ji lipnutė kaip mielas rožinis lipdukas, su sūnumi tipena ir į tualetą. Jis kantriai, savo plačiomis, dumblo spalvos akimis ją bando išprašyti. Tikras dželtenmenas. Savo kerinčiu žvilgsniu sutvarkantis mus damutes kaip burtu lazdele. Galvojau apie jį rinkdama akmenis. Kai Norvegijoje palikome beveik visus jų žaislus ir kai vieną dieną reikėjo trumpam grįžti, užklausiau jo, kokių žaislų jau pasiilgo, kuriuos reikia parskraidinti. Jis atsakė dėžutę. Dėžutę su jo akmenukais. Ten jų nėra daug. Bet visi ypatingi, kažkuo išskirtiniai. Aš taip viliuosi, kad jam patiks nors vienas iš jų, kuriuos surinkau čia Nicoje. O Aylin turės su juo gražiai jais dalytis ir žaisti. Taip kaip jis, mokėti džiaugtis mažais, bet ypatingais dalykais.

Tuomet atsiguliau ir leidau vėjui pasiblaškyti po mano plaukus, saulei zulinti ir brandinti ašaras mano akyse. Su telefonu mosikavau sau, fotkinau debesis, įrašiau jūros bangų mušimą. Pro šalį prabėgo bėgiojantis vyriškis, foto foto, ai ken teik jo foto if ju vant. Ne ne, atsakau, matau save ir taip kasdien. Tada saulė pasakė gana, užtenka tau čia gulėti kaip šviežiai iškeptai prancūziškai varlei. Atslinko debesys, vėjas stiprėjo. Vajergau, o aš tai daviau pažadą sugrįžti. Varau tada į tą turkišką viečikę pavalgyti.

Naa, tai jau praalkote, su šypsena užklausia ta pati moteris. O taip, sakau, pagaliau. Man tą vegetarišką miksiuką, prašau. Čia valgysite ar išsinešimui? Išsinešimui, dar reikia visur nueiti. Nu niekur man nereikia, ką aš čia spangstu, pagalvoju. Kaip reikia kartais rukuotis su savo žodžiais, bet galvojau jau bus tiū mač poetiška, jei sakysiu, nea, noriu sėdėti ant pirmo pasitaikiusio suoliuko, susimesti kojas kryžium, valgydama žiūrėti į praeivius, klausytis miesto bruždesio. Tai palikau ramybėje savo poetiškas sapaliones. Supakavo man viską ir išėjau.

img_1515 img_1516 img_1517 img_1518 img_1519 img_1522

Prisėdus ant suoliuko, visai netrukus greta prisėdo du vyrukai, nešini dviem susuktais kebabais. Sako, skanaus, bet mes skaniau valgom, aš atsakau, nu kaži kaži, skanaus ir jums. Pasijuokėm, suvalgėm, aš atsistojau ir toliau tęsiau pasivaikščiojimus. Oras nebežavėjo, bet žavėjo žmonių gausa. Visi kažkur kažką. Užbėgau nusipirkti šalį, nes jau nujaučiau, kad vėjas tikrai nenurims, o tik stiprės ir iš manęs beliks varvantis, lietuviškas varveklis. Gerai padariau, tik išėjus, apsigaubus galvą šaliu, pradėjo linoti. Tai nusprendžiau įsisprausti į mažąsias Nicos gatveles, su mažytėm parduotuvėlėm ir restoraniukais. Nieko pirkt nenorėjau, nieko valgyti jau nenorėjau, tik zujau aplink, nes tiesiog norėjau eiti. Matyti. Klausytis nesuprantamų turistų kalbų.

img_1525 img_1526 img_1528 img_1559 img_1531 img_1532 img_1533 img_1536 img_1539 img_1540 img_1541 img_1542 img_1543 img_1545 img_1548 img_1549 img_1551 img_1555 img_1556 img_1557

Telefonas jau norėjo atsisveikinti, o dar sutemus turėjau nuvažiuoti į Monaką, nes Violeta liepė būtinai jį pamatyti, būtent dabar, šventiškai pasipuošusį. Sustojau kavinukėje, kurioje radau viečikę pasikrauti telefoną, išgėriau šiltos arbatos ir pirmyn su šimtiniu autobusu į Monaką. Ten oras absoliučiai nelepino, dekoracijos siūbavo į visas peklas. Bet pamačiau. Labai gražu. Man nepatinka pompastika ir visko per daug. Bet čia buvo labai gražiai ir skoningai daug. Labai gražiai. Net pučiant stipriam vėjui, ir lietui permerkus mano batus, po šaliu pakišusi telefoną labai norėjau nufotografuoti, kad pamatytumėte ir Jūs. Monakiški Kalėdai.

img_1561 img_1562 img_1564 img_1565

Sulaukiau tuomet Violetos. Ji kaip visada, plačia šypsena, juokaujanti. Geros nuotaikos. Visada. Nu ką matei? Tuoj klausia, kaip tavo diena prabėgo, ar neprailgo? Oi ne sakau, viskas puikiausiai plaukė pagal savo ritmą. Žinai tie burokėliai..vajėtau, tikrai, jos su obuoliais susivieniję burokėliai. Ką jau čia bepadarysi, lekiam pirkti burokėlių ir obuolių. Dar suplanavom, kad pasiruošim imbierinės morkų sriubos pagal nomnomą.

Kaip jaukiai. Grįžom namo. Blizgutė mūsų laukė. Lauke labai šalta, tai Violeta visaip stengėsi pasilakstyti su ja namie. Įšokom abi į pižamas, maikutes. Prisidegėm žvakių. Vėl po sienas laipiojo išsipasakojimai. Juokėmės iš tarkos, kurios ji niekaip neįsigyja, tai man teko viską pjaustyti kuo smulkiau, kad tie burokėliai su obuoliais susivienytų. Ar tau padėti, ar tau padėti,- ji vis klausė. Pasiruošėme sriubą, kol ji virė, bandžiau suvienyti burokėlius. Įpjausčiau dar svogūno ir Violeta pasiūlė užpilti kepintų sezamų aliejaus. Tiko. Wow. Tik vienybės dar nebuvo. Tai laukėm kol tai įvyks. Violeta trynė sriubą. Aš kuopiausi su indais. Kaip bitės dūzgėm po virtuvę. Man labai patiko Violetos spinduliuojanti ramybė. Buvo gera ją jausti. Turėjom vieną skaniausių vakarienių ever. Žiūrėjom išverstais pilvais prancūzišką tv show. Kur žmonės turi perlipti savo baimes, o mes vis šūkavom, vajėj kaip baisu, arba nu tik nereikia čia maivytis, gali ir daugiau. Ir taip prisikikenusios vėl užmigom.

Kita diena nebuvo labai kviečianti pasivaikščiojimams. Suvalgėm iš vakaro paruoštų pusryčių. Violeta išvažiavo į darbą. Aš vis dar stovėjau su pižama. Žiūrėjau kaip lauke palmė siūbuoja vartydama it Kalėdų eglutė žaisliukus, savo datules. Nu ir vartyk, galvojau, aš prigulsiu. Kokia Dievybė yra tiesiog tingėti. Žinojau, kad jei būčiau namie, tai prisigalvočiau sau įvairiausių darbų, o dabar mano net kiekvienas raumenėlis ir lašinėlis šnibšdėjo: Tomaaa, eiiik įįį looovąąą. Gulėjau. Blizgė su manimi. Knyga su manimi. Skaičiau. Miegojau. Vėl skaičiau, vėl miegojau. Susapnavau, kad Violeta liepė valgyti vynuogių. Bet tai rimtai, pabudau ir pilvas prašyte prašėsi vynuogių. Į virtuvę išskubėjau lyg mane kas būtų ten su ginklais išviję. Prisipjausčiau kalną vaisių ir sukirtau. Tada vėl šliumt į lovą. Lauke vis dar pilka. Akys vėl merkėsi. Vėl miegojau, pabudau ir vėl valgiau. Vakarykštę morkų sriubą. Blizgė lipdukas visur su manimi. Po sriubos jau jaučiau kaip mano baterija pasakė 100%, you are full charged. Užsimečiau šiltesnius rūbus ir išpėdinau pasivaikščioti. Reikia burokėlių, kad tik Violetai šaldytuve netruktų burokėlių. Ir dar va, gėlių. Tai ji mane išmokė dovanoti sau gėles. Tai buvo pirmoji jos pamoka. Nuo tos dienos, visada dovanoju sau gėles. Violeta mane išmokė kuo dažniau raudonai pasidažyti lūpas. Kad ir nedėvėti jokio makiažo, bet lūpos. Jos visada turi švytėti. O akys ir taip švytės, jei būsi laiminga. Violeta mane išmokė paprasčiau žvelgti į gyvenimą, atsirinkti kokio gyvenimo būdo norėčiau, kokio ne. Tiek daug pripasakojo prancūziškų subtilybių, mados istorijos. Tiek daug dalykų, apie kuriuos tikrai nežinočiau, jei ne ji.

Na tai tos gėlės. Parduotuvėlė jau ruošiasi užsidarymui, bet aš tik vis dar krypuoju. Šlimt šlimt. Burokėliai, aha, dar truputį vynuogių. Mandarinų dar gal. Ai ne, Violeta sakė ten vienoj parduotuvėj tiesiai iš Korsikos. Jie skanesni. Nu gerai, neimu. Paimu  bananų, noriu iškepti jai avižinių sausainių. Kur riešutų sviestas, pagaminčiau ledinio skonio keksiukų. Nėr. Nu nėr tai nėr. Ką dar, ką dar. Ai..gėlės. Kur jos? Nu kaip čia dabar, negi nebus. Tada kamputy prie kasos pamatau kibiriuke du rišulėlius rožių. Hm. Vartau. Prikla aš palikus, kai taip dažnai perku gėles. Man jos turi būti gražios. Ne banalios. Išskirtinės. Ir geriausia, ne rožės. Neprijaučiu rožių. Myliu tulpes, lelijas, rugiagėles ir visokias lauko gėles, bijūnus, jurginus. Tik ne rožes. Tai vartau vartau aš jas. Klausiu taturuotėmis pasidabinusio, žėrintį auskarą ausyje nešiojantį, žavų, šviesiaplaukį, mėlynakį pardavėją: ar geresnių neturite? Klinkt klinkt aš su akutėm. Žiū ka tos mano akutės čia dabar niekuo nepadės, nes žavusis nesupranta angliškai. Jis man atsako, yes yes, 3 jūraus. Aš tik akis pūst, nu ką dabar daryt. Jis gražus, taip, bet mokėti tuos eurus už nusususias rožes - ne. Aš nuplasnoju jam malonią šypseną, jis vėl jie jie, ai anderstiand, ikspensiv. Aš jau nieko nebeaiškinu, ne tame esmė. Sukrauna man jis į popierinį maišelį pirkinius. Atsisveikiname. Iš lėto parpinpinu atgal namo.

Ten laukė Blizgė. Žinai ką, sakau jai, varom! Tu tik Violetai nesakyk, kad aš tau leidau. Jos neleido vest į lauką kai lyja. Nu, bet dabar nelyja, tik truputį vėjuota. Tai aš tau megztuką ir tu tylėk, niekam nieko nesakyk. Bėgam. Pasivaikščiojom abi. Prisikvėpavom besipriešinančio vėjo ir partipenom namo. A tada, žinai ką, Blizge. Išsiurbiam kambarius, pasileidžiam muzikos, šokam. Gerai? Ji tik žiūri į mane savo sagutės akimis ir turbūt galvoja, kokia kvanktelėjusi teta. Bet pasirašė reikalui. Tai užtūsinom. Šokau, trypiau, dainavau, Blizgė lojo, besiūbuodama klubais užmaišiau sausainiams masę, pašoviau juos į orkaitę. Ir vėl šokau. Kaip gera. Sausainiams iškepus, šokom į lovą, vėl pačiupau knygą. Dieną skaičiau Kelionės su pačiu savimi. Gera. Būnant namie, paskaityti kelionės įspūdžius ir jais mintimis keliauti, bet tai, kad šią akimirką aš pati buvau kelionė su savimi. Pas Violetą netrūksta gerų knygų. Akis užkliūva už Šantaramo. Apie ją Vyčius minėjo ne kartą. Bet tokiem lobiam pastaruoju metu neturėjau visai laiko, skaičiau studijų knygas arba trumpas, vėjus galvoje pramaišančias knygas. Na gerai, pasirašau. Bijau, kad įsitrauksiu ir neis iš jos pabėgti. Beskaitant užmigau. Violeta grįžo vėlai.

img_1582 img_1585 img_1593

{"total_effects_actions":0,"total_draw_time":0,"layers_used":0,"effects_tried":0,"total_draw_actions":0,"total_editor_actions":{"border":0,"frame":0,"mask":0,"lensflare":0,"clipart":0,"text":0,"square_fit":0,"shape_mask":0,"callout":0},"effects_applied":0,"uid":"D23F8CDE-3CD7-462D-9720-F44662F1ADBA_1482245511896","width":2448,"photos_added":0,"total_effects_time":0,"tools_used":{"tilt_shift":0,"resize":0,"adjust":0,"curves":0,"motion":0,"perspective":0,"clone":0,"crop":0,"enhance":0,"selection":0,"free_crop":0,"flip_rotate":0,"shape_crop":0,"stretch":0},"origin":"gallery","height":3264,"subsource":"done_button","total_editor_time":66,"brushes_used":0}

img_1606 img_1608 img_1609 img_1610

Kitas rytas jau buvo paskutinis mano viešnagės Nicoje. Susipakavau savo kuprinę. Violeta dabinosi darbui, o aš jaučiausi kaip jau labai labai seniai jaučiausi - pailsėjusi. Recharged. Planuose buvo Kanai. Tiksliau. Nu gėda, žinau, tiksliau rizoto. Kanuose. Ten yra viena vieta, kurią man parodė Violeta. New York New York. Mes ten, kaitinant saulei, valgydavome rizoto su trumais ir picą su trumais. Trumai trumai trumai. Norint mane papirkti, atidarykite indelį plonai supjaustytų trumų, išmirkytų aliejuje. Pekla! Kaip jie man patinka. Nieko nepirkau nei sau, nei kam kitam, tam, kad vėl galėčiau pajusti tą akimirką. Svaiginančią kaip kadais. Tam, kad galėčiau tą rizoto įpirkti. Nes greta esančiose vietose jis kainavo perpus pigiau. Bet man ne to reikėjo. Man reikėjo tos akimirkos. Ir ji įvyko lyg užsakyta. Lygiai taip pat spigino saulė, lygiai taip pat restoranas buvo pilnut pilnutėlis gražių žmonių. Tik šįkart aš buvau draugijoje kartu su savimi. Pasimatyme kartu su savimi. Bet bet..Iki to dar reikėjo atvykti.

Violeta mane atsivežė į Monaką, ten kur ji dirba, supažindino su savo kolegomis. Diena buvo nepaprastai graži. Monake kvepėjo šviežiai nupjautos žolės kvapas. Mano žmogiški refleksai nelabai įsipaišė į rėmus, tai Lietuvoje ir Osle žiema, tai saulė Nicoje, tai ruduo Nicoje, tai pavasaris Monake. Nieko nebesupratau, bet ir nenorėjau. Nes tiesiog buvo gera būti. Jau kaip seniai buvo gera tiesiog būti ir nieko neanalizuoti ar suprasti. Atsisveikinam su Violeta, bučkis bučkis ir susitariame susitikti Monake šeštą valandą vakaro, tam, kad spėčiau į vakarinį savo lėktuvą. Na ką. Vėl lėti žingsniai žemyn. Į traukinių stotį dar nenoriu. Užlipsiu dar į pilį ant uolos. Vėl sukertu raguolį, išgeriu kavos, pasifeistaiminu su artimais. Ir į viršų. Tie kontrastai. Tai sniegas. Tai žiū, čia krentantys auksiniai lapai. Senelė žaidžia su savo anūke ir renka lapus. Turistai žvalgosi į kokią pusę pasukti. Praėjus pro Kalėdinį turgelį, girdžiu kaip sako, kad jis atsidarys po dešimties minučių. Nusipšypsau. Rodos visai neseniai girdėjau tuos pačius žodžius Oslo orouoste ir niurzgėjau. Dabar šypsojausi. Lėtai užlipu laiptais į pilį. Turistų dar nėra daug, tai laisvų kampų kampelių, kur galima ramiai pasėdėti ir tiesiog leisti mintims pašokinėti po mėlynskruostį dangų ir kylančią saulę - pilna.

img_1659 img_1660 img_1661 img_1662 img_1663 img_1665 fullsizeoutput_2e7e img_1667 img_1668 img_1669 img_1670 img_1671 img_1672 img_1673 img_1676 img_1677 img_1678 img_1682 img_1684 img_1685

Prisipažinsiu, kad šiais metais nejaučiau jokios Kalėdinės dvasios, nei žaisliukai, nei puošiamos eglės, nei visų planavimas pirkti ar gaminti dovanas, manęs visai nežavėjo. Nei išpuoštas Vilnius, nei Oslas, nei Nica, nei vakarinis Monakas. Gražu, bet Kalėdos, jos buvo kažkur toli, bet tikrai ne šalia manęs. Tikrai ne manyje. Tiek rūpesčio ir meilės atiduodu savo vaikams kasdien, savo draugams, artimiems, klientams. Jaučiausi visiškai išsisunkusi. Svaisčiausi meile šen bei ten, visiems. Įkvėpti, pakelti, paduoti ranką, pastumti į priekį, uždėti tašką ant i. Tvirtai stovėti už savo įsitikinimus, gyvenimo viziją. Stovėti stovėti stovėti. Taip ir norėjosi prisėsti. Šalia savęs. Todėl net nudžiugau, kai Kalėdas susiplanavome kitaip. Šiais metais mano vaikų tėtis per Kalėdas bus su vaikais. O aš liksiu be Kalėdų. Mintis skambėjo labai gerai. Ir iki tos akimirkos kol įėjau į Monako Kalėdų turgelį. Nežinau kas mane jame taip užbūrė. Nebuvo jis kitoks, nei kur kitur. Bet turbūt jausmai buvo visiškai kitokie. Tas keistas jausmas, kad Kalėdų turgelyje gali kaitinti saulė, švilpauti kirai, užsiuosti jūros kvapas, viską nuspalvino kitaip. Ten taip pat buvo karšto vyno, įvairių kepinių, visokių dzindzalietų nusipirkti. Bet ta visur skraidanti magija. Aš vėl pasijutau vaiku. Kalėdinė muzika, besisukanti pripūsta eglė. Nu vajetau, tokie dalykai manęs niekada nežavėjo, bet dabar..buvo kitaip. Aš net akimirkai sustingau. Užsimerkiau. Įkvėpiau ir kartu su muzika sukausi dainos ritmu. Man buvo gera. Šypsojausi žvelgdama į praeivius. Kaip saulė nušvietė jų veidus, o įvairūs kepiniai jų akis. Kaip vaikai negalėjo išsirinkti žaislų ar arkliuko ant kurio norės pasisupti. Kaip ramiai saulėje tirpo šokoladas.

img_1693

img_1688 img_1692 fullsizeoutput_2e9b

Iš turgelio išėjau atšventusi savo mažasias Kalėdas. Su savimi.

Patraukiau link traukinių stoties. Žiū žiū, na ir į kokią pusę tie Kanai ir mano rizoto. Susirandu bilietų automatą. Stebinamai lengvai viskas vyko. Anglų kalba yra. Yes. Nereiks su automatu kalbėti prancūzišku akcentu.

img_1694 img_1696 img_1697 img_1698 img_1700

Pirštukas opt į Kanų pusę ir aš visa spirganti bėgu į traukinį. Kaip aš džiaugiausi, lyg tas traukinys būtų mane vežęs į nepamirštamą kelionę po pasaulį, ar pas Kalėdų senį ar apiplėšti banką, whatever, dėl visko būčiau buvusi laiminga. Mintyse skambėjo moves like Jagger ir aš tokiais moves į jį ir įlipau. Just shoot for the stars if it feels right..ujeee. And take me away and make me OK, I swear I'll behave, ujeee. You say I'm a kid, my ego is big, I don't give a shit, ujėė. Dar vis niūniuodama ir pasišokinėdama sėdžiu sau visa laiminga. Gavau razietką. Kai fotografuoji ir įrašinėji kas antrą savo žingsnį - gerai.

img_1703

img_1712 img_1714 img_1721 img_1722 img_1725 img_1730 img_1731 img_1734 img_1736 img_1741 img_1744 img_1757 img_1761

Išlipusi iš traukinio rodės lyg pats rizoto kvapas mane traukia link New York New York restorano, einu kaip navigacinė sistema, tiesiai į tikslą.

img_1764 img_1765 img_1768 img_1775

Aš žinojau ko norėsiu, tik atsisėdusi. Padavėjui tereikėjo tik nusišypsoti ir viską man atnešti. Bet aš vis dar lyg sapne. Saulė mane net dusina savo bučiniais. Ujėėė. Aš čia. Aš tikrai nesapnuoju. Pro šalį eina senukas, persirengęs senelio šalčio rūbais, užsileidęs visu garsu savo mėgstamiausią šlagerį. Visiems sukelia juoką. Jis kalbina praeinančius policininkus, kažką jiems šmėsteli, nei velnio nesuprantu, bet visi taip skaniai nusijuokė, juokiausi ir aš. Buvo taip gera, kad net padavėjas priėjęs prie manęs, madam madam, eat, atvės nu. Aš vėl nusijuokiu. Mano rizoto. Jutau kiekvieną kąsnį. Užskaitau. Pasimatymas su savimi buvo vykęs, net labai. Labai labai. Atsistoju ir žygiuoju į Kalėdinį Kanų turgelį. Tada lėtai Kanų pakrante. Tada aukštyn į pilį. Kaip Nicoj, kaip Monake, taip čia. Grįžusi žemyn patraukiau į pakrantę. img_1777 img_1776

img_1778 img_1779 img_1781 img_1782 img_1784 img_1785 img_1787 img_1788 img_1790 img_1791 img_1793 img_1794 img_1795 img_1797 img_1800 img_1801 img_1802 img_1805 img_1806 img_1807 img_1812 img_1813 img_1814 img_1815 img_1816 img_1817 img_1818 img_1820 img_1821 img_1822 img_1823 img_1824 img_1825 img_1826 img_1827 img_1862 img_1871 img_1879 img_1892 img_1895 img_1908 img_1909 img_1915 img_1917 img_1930 img_1931 img_1935

Šiomis smailiomis viršūnėmis ir besileidžiančia saule ir baigiu savo pasakojimą apie šią kelionę. Nes nenoriu jos pabaigos. Mintimis vis dar sėdžiu šioje vietoje, ant smėlio, basomis kojomis. Dabar supratau, ką Vyčius turėjo omeny pasakodamas apie savo ilgą kelionę ir būtent tas kelias dienas, kurias jis apibūdino kaip geriausias savo gyvenime. Dabar galiu pasakyti lygiai tą patį. Nes čia buvo geriausios kelios dienos mano gyvenime. Tyra laimė. Džiaugsmas. Pasimatymas su savimi, prieš kurį jaudinausi labiau, nei prieš bet kurį kitą, juk pietavau su labai svarbia kompanija - savimi. Atšvenčiau Kalėdas su savimi, padovanojau sau geriausią dovaną - laimės akimirką, užplūdusią Kalėdų turgelyje.

Visai netikėtai išsirinkau sau geriausią vietą naujųjų metų tikslų susidėliojimui. Kanų pakrantė. Čia užgimė mano naujos svajonės, visiškai priešingos buvusioms. Čia kaip niekada stipriai kalbėjo mano intuicija. Čia basomis kojomis šoko mano siela.

Mylėkit ir būkit mylimi. Gražių Jums Kalėdų, su artimaisiais, draugais ar tik su savimi. Nesvarbu. Ne po egle ieškokite dovanos, o savo širdyje. Aš ją atradau tik po 29 savo gyvenimo Kalėdų. Niekada nevėlu, niekada per anksti. Viskas, kas yra ir kas bus - dabar.