Atsisveikinimas.

Atsisveikinimas.

Aš pasiilgau to ryto, kuomet prieš surenkant visas žvaigždes į vieną saulę, suspėju nusišypsoti ir pasveikinti naują dieną. Aš pasiilgau pasiilgti. Ryto, naujo įkvėpimo, naujo puslapio. Aš pasiilgau gyventi! Gyventi taip, kaip gyvena visata - pagal savo ritmą, sezoną, potvynius ir atoslūgius, saulės ir mėnulio užtekėjimus. Aš pasiilgau gyvenimo!

Tai buvo mano žodžiai parašyti prasidėjus mano gyvenimui. Prieš visus tris metus. Jau moku eiti, ir sudėlioti paprastą, bet labai reikalingą sakinį, kaip ir kiekvienas trimetis. Jau žinau ką ir kaip įsidėti į burną, moku apsirengti ir susišukuoti, mokausi užsirišti batus. Ir mokausi atsisveikinti, kaip ir kiekvienas trimetis palikęs šiltą mamos glėbį, lėkdamas į darželį. Jis žino, kad ten bus kažkas, neapibrėžto, nenusakomo žodžiais, bet tikrai bus kažkas, dėl ko džiaugsis ar liūdės širdis. Vaikams nei motais, kas kaip ir kodėl, jiems svarbu išgyventi, kiekvieną akimirką ir visiškai iki galo. Jei skauda, krenti ant žemės ir verki bei šaukiesi pagalbos ir užuojautos – kas beje visada pavyksta. Jei džiaugiesi, tai lygiai taip pat apie tai turi sužinoti visas pasaulis. Kaip puikiausią įrodymą galiu papasakoti kaip tai moka mano dukra: tądien žaidimų aikštelėje lauke, pasakiau, kad jau gana, mums laikas grįžti namo. Prieš tai sustosime kokioje kavinukėje suvalgyti čirvinių blynų. Gerai, mama, apibėgu paskutinį ratą ir tada? Gerai,- atsakau. Ir štai kas įvyksta prieš išeinant. Dar atsisuku atgal pažvelgti, kodėl ji lūkuriuoja. Mat ieškojo vietos, kur bus kuo daugiau žmonių, ištaigiai atsistojo, rankas atgal atmojo, smakrą į viršų išrietė ir visa gerkle: AŠ ŠIANDIEN VALGYSIU ČIRVINIUS BLYNUS! Kiek šypsenų ir vienas į kitą besižvalgančių akių, o aš net nenustebau, tik pečiais truktelėjau ir atsakiau: tai mano dukra..

Kodėl atsisveikinimas? Kodėl atsisveikinimo laiškas?

Turbūt dėl Tavęs verkiu jau ištisus du paskutinius mėnesius, o šiandien, kuomet mūsų paskutinė diena kartu jausmai veja vienas kitą. Nenoriu išeiti, nenoriu palikti, bet privalau. Ir aš ir Tu turime leisti tam įvykti. Tu turi leisti man išeiti, dar labiau pasistiebti ir dar labiau užaugti. Būsiu amžinai dėkinga už viską, ką man suteikei. Prieglobstis tai mažų mažiausia. Čia prasidėjo mano naujas gyvenimas, kurį aš be galo myliu. Ačiū, kad sugėrei savo švelniai pilkos spalvos sienomis mano nerimą, nuogastavimus, ašaras, jaudulį ir juoką. Juk tiek čia juokėmės, tiek svečių sulaukėme, tiek meilės čia atėjo ir išėjo. Vaikai augo, trypė grindis, piešė ant sienų. Čia mokiausi, nešiau į namus knygas. Viskas buvo taip tikra. Tos šiltos vakarienės, apgaubtos dienos pasakojimais, žvakės, pasakos, mantros, ritualai...Mano kamputis virtuvėje ant grindų prie rakandų, kai negirdint vaikams tiesiog norėdavau tyliai išsiverkti. Mano gaminamų patiekalų kvapas, prieskoniai ant grindų ir ant lubų. Tie rytai, kai ir vėl ir vėl mes niekur nespėdavome, kiek suirzę, nes vienas ilgai bružinasi dantis, kitas ilgai valgo, kitas nespėja apsirengti ir visada kažką pamiršdavom. Būtinai. Tie naktiniai prabudimai: mama, noriu gerti, mama, negaliu užmigti, o aš kaip širšė, jau laikas jau laikas miegoti. Aš nepadariau visko idealiai, bet viską padariau ypatingai. Taip, kaip mokėjau. Tik taip, kaip galėjau. Kelionės į Nicą, Į Vilnių, į Paryžių, Į Londoną, Velsą, į mano gimtąjį Joniškį, tos kelionės mašina į ekologiškus ūkius. Su Tavimi, mano miela pasakų trobele, atradau save, susipažinau su savimi, įsimylėjau, čia prasidėjo MANO tikroji istorija. Čia buvo gražus gyvenimas – aš išmokau gyventi gražiai.

Mano namai man buvo ypatingi. Tokie svarbūs, kad privalėjau su jais taip pat ypatingai ir atsisveikinti. Tai buvo atspirties taškas. Pirmoji stotelė į kitokį rytojų. Po skyrybų, po įvairių išgyvenimų, aš mokiausi iš naujo gyventi. Viena. Auginti vaikus viena. No drama. Man tai buvo wow, kaip juokaudama daugeliui sakiau: aš buvau tokia laiminga, kad jei būčiau galėjusi, šampaną būčiau gėrusi ir pusryčiams ir vakarienei! Namai buvo saloje, kurioje ir gyvenau nuo pirmos mano atsikraustymo dienos į Norvegiją. Apie šią salą jau ne kartą minėjau savo įrašuose ir komentaruose. Nepaprasto grožio sala. Iš visų pusių mano užuovėją skalavo šaltas, bet visada į savo draugiją kviečiantis vanduo. Kartu su fjordais, pušimis, mišku ir net ežeru pačiame jo centre.

Idėja grįžti namo į Lietuvą neužgimė per vieną dieną, per vieną dieną ji ir netapo realybe. Viskas tęsėsi du paskutinius metus. Begalinė trauka su kiekviena diena darėsi vis stipresnė ir galingesnė. Kol galiausiai priėjo liepto galą. Ir kas tada? Tada žinoma panika. Ar man pavyks? Ir vėl viskas iš naujo? Kaip aš tai padarysiu viena? Vis dar džiaugiuosi, kad pagaliau, kai jau man beveik 30 ant nosies, aš išmokau. Išmokau paleisti, ką reikia paleisti, viską susidėlioti, susiplanuoti. Eiti į priekį. Reikalus tvarkiau jau nuo sausio mėnesio, daiktai iš mano namų pradėjo “išeidinėti” jau prieš du mėnesius ir liko vėl tie patys du lagaminai, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Žinoma, galėčiau meluoti ir sakyti, kad viskas taip paprasta ir smagu, traidalioti unicorn vaivorykštėmis ir sakyti jog viskas bus gerai. Bet aš tikrai sudvejojau, ne vieną ir ne vieną tūkstantį kartų. Bet visada ryškiau nei visos abejonės mačiau savo tikslą. Pasverdavau visus pliusus ir minusus, ką prarasiu ir ką pasieksiu. Ir visada, aiškiau nei aiškiai, kad aš pasieksiu daugiau nei prarasiu - švytaravo aukštai rankas iškėlęs. Ką tikrai laimėsiu – tai tikėjimą, kad viskas yra įmanoma. Net jei nepavyks ir teks priimti vėl kitus sprendimus, aš būsiu įgavusi vertingos patirties, kuri mane dar labiau sustiprins, privers pasistiebti dar aukščiau ir žengti dar tvirčiau.

Man labai svarbu įvairūs ženklai. Aš visada noriu pamatyti daugiau, nei mato akys. Suprasti, išanalizuoti ir suteikti viskam prasmę. Džiaugtis ir būti dėkinga laimėjusi, bet visada persvarstyti kaip tai galėčiau padaryti dar geriau, kaip pasiekti dar geresnių rezultatų. Tądien, kai mano galvoje mintys šokinėjo aukštyn žemyn, į kairę ir į dešinę – tai kas gi dabar bus, kas bus, aaaa?!?! Iš visų pas mamą sukauptų knygų, mano akis užkliuvo būtent už vienos knygos. Susikroviau kuprinę ir išėjau į pajūrį jos skaityti. Pirmieji 300 puslapių buvo suvalgyti net be druskos, o atsakymai į tai, kas gi dabar bus, tvarkingai susidėliojo į savo eilę. Visi, kas skaitė “Bėgančios su vilkais” žino apie ką aš.

Kaip ėjau į tą pajūrį irgi verta paminėti. Nusipirkau sausainių ir limonado. O dangau, jau amžinybę negėriau limonado, kuriame tiek cukraus, kad net lūpos sulimpa. “Susikabinau rankomis” su visomis aš, kurias atsimenu. Su tomis, kurios išgyveno svarbiausius mano gyvenimo periodus. Bet priekyje buvo pati pačiausia. Ta mažytė, kuri jau mokėjo bėgioti, bet vis dar mokėjo ir išsidrėbti ant žolės, žiūrėti išsižiojusi į debesis, padėti skruzdėlei nelipti ant jos rankos, sukikenti, kai šaltas pakrantės vanduo kutena pėdas ir atrasti gražiausius jos akmenukus. Tada juos paleisti į priekį ir įsivaizduoti, kad jie atšoka dar ir dar kartelį nuo vandens paviršiaus (taip ir neišmokau to realiai padaryti ).

Nuraminu visus, kurie galbūt suglumo dėl atsisveikinimo. Su nomnomu tikrai neatsisveikinu. Jis dar ilgai mokysis ir augs kartu su manimi. Keliaus kartu su manimi. Tai labai svarbi mano gyvenimo dalis, kūrybinė trobelė, kurioje randu užuovėją ir baltus popieriaus lapus, kuriuos smagu marginti. Nomnomas gyvena kaip visata, kaip aš pati ir norėjau išmokti gyventi – pagal savo sezonus, potvynius ir atoslūgius, mėnulio ir saulės užtekėjimus. Kūrybiniai atsitraukimai ar sugrįžimai, blogų ar gerų dienų atspindžiai. Juk tokia ir pati gyvenimo trajektorija. Tai vadinasi gyvenimas čia ir dabar. Ne. Tai nereiškia, kad kasdien šviečiame vaivorykštės spalvomis ir nešiojame marškinėlius: peace, love and everything is utituti tralialia. Tai tik reiškia, kad GYVENAME.

O gyvename viską, gerą blogą, juodą ir baltą. Juk ir tai praeis. Viskas praeis. Nors ir labai norėtume, bet amžinybės nėra. Nei meilės, nei laimės, nei skausmo. Žmonės mus staiga palieka, namai, idėjos, darbai, svajonės. Viskas transformuojasi vis į kitą substanciją, o mes kartu į ją. Sėdžiu ir juokiuosi iš savęs, kad kai mano kasdienybę buvo apglėbusi rutina - aš norėjau kažko! Kažko nepaprasto. O kai tas nepaprastas įvyko, mano daiktai šen bei ten, namai nei ten nei čia - aš vėl troškau tos rutinos. Odie kaip kartais iš tikro ji veža! Ir dabar, kai mano pirmas ramus vakaras naujuose namuose, toks kaip kadaise, kuomet sumigę vaikai parpia nakties paslaptis - aš sėdžiu ir rašau. Kartu su arbata. Kartu prisėdusi ramybė, kuri nieko neatsako, nieko neklausia, tik yra šalia. Ta spengianti tyla, lyg tornado sukūryje. Aplink viskas taip miglota ir nenuspėjama, kai nežinia, kur vėjas nuneš Tave ir Tavo būtį, Tu girdi tą švelniai spengiančią ramybę - tornado sūkurio viduje.

Aš net neįsivaizduoju, kaip viskas susiklostys, pasiseks man ar ne, bet žinote ką? Aš ir nenoriu žinoti. Lai veda širdis ten, kur man reikia nueiti. Kaip ir tie nuostabūs Rumi žodžiai:

Nesijaudink, jei gyvenimas verčiasi absoliučiai į kitą pusę, nes iš kur po galais žinai, kad toje pusėje nėra geriau, nei toje, kurioje dabar esi.

Namaste. Būkite laimingi.