Stambulo trupiniai
 

 

Tu nepatikėsi, tas lėktuvas tikrai taip kratėsi, kad aš jau griebiausi telefono rašyti paskutines žinutes. Mačiau kaip poros apsikabina ir bučiuojasi, vaikai verkia. Pilotas pranešė, kad nusileisime kažkokiame kaime. Manau, kad pašnekovas šiek tiek perdėjo pasakodamas. 

Jo nuostabai ir susižavėjimui, aš pradėjau garsiai juoktis. Vis dar nieko nesuprantančios akys skverbėsi į mano lūpas, ištariančias atsakymą, kodėl man tai pasirodė juokinga.

Kodėl tu taip bijai mirti, tai juokinga. Per daug gražus tavo gyvenimas, kad nepasiruošus imtum jį ir prarastum. Net jei ir galėtum pasiruošti, vis tiek taip lengvai jo neatiduotum.

Jo akys užsipildė erdve, kurioje jis kelioms sekundėms paskendo.

Tu teisi. Aš žinau, kad tai neišvengiama, kai tam ateina laikas. Bet lėktuvas.. Ir jis savo išraiškingais ilgais pirštais ir tvirtais delnais dalino mėlynuose šešėliuose paskendusią naktį į kurią po vieną potėpį ėjo ryto saulė. Toje erdvėje jis išmėtė savo istorijas, kurias aš, rašalo mėlynumo jūroje, surinkau savo didžiu patirties tinklu. Viską apipynė juokas, tie keli turkiški žodžiai, kurių jis prašėsi išmokti, istorijos apie meilę ir draugystę. Kaip nepažįstami tampa vienas kito dievaičiais, o gyvenimo draugai - priešais. Viskas iš ko mes sudaryti. 

038FDE37-DACC-49B4-9EC4-A2939E90B7F9.jpg

 

Geltonas taksi, išpuoselėtas kiliminis salonas, be apsaugos diržo. Važiuojant pro langą mačiau aukštąsias bananų žoles, nusidriekusias palei pakrantę, lyg kokie peraugusių ridikėlių lapai lysvėje. Saulė jau buvo belipanti kalnų viršūnėmis. Aš vilkėjau švelnią, smėlio ir žemės spalvų dryžiais paklotą suknelę, ties juosmeniu suveržtą į kasą supintu dirželiu. Keliai vienas su kitu susiglaudę, o ant jų užkritę suknelės mostai gėrė pilna gerkle mano delnų prakaitą. Aš ir jaudinausi ir svaigiai laukiau šio momento. Pasimatymo su Stambulu. Pirmas pasimatymas buvo prieš šešis metus, kai dukrytė dar nepaleido mano krūtinės, o aš jau intensyviai sirgau, pati to nežinodama. Dar labai jauna ir nepasipuošusi tais išgyvenimais, kurie mano akis nuspalvino kitomis prizmėmis, per kurias tyrinėju savo pasaulį. Topkapi rūmų terasoje daviau sau pažadą sugrįšianti. Ir štai ta diena. 

EC2B8F1C-A70C-42A1-8761-80ED5A1766D8.jpg

 

Lėktuvas nusileidžia. Sveiki atvykę į Stambulo Sabiha Gokcen oro uostą. O taip, aš dabar tikrai sveika atvykusi.

Kad ir kaip norėčiau, neatsimenu nei detalės kaip aš išėjau iš lėktuvo ir atsidūriau prie oro uosto išėjimo. Sunki kuprinė neleido man svajingai eiti, bet lengva širdis atvirkščiai.

Informacija. Panele, kur yra skrydžių autobusų stotelė iš kurios galėčiau pasiekti miesto centrą? Ji pirštu nukreipė mano žvilgsnį į langelį, virš kurio buvo parašyta turistų informacija. Už langelio niekas nesėdėjo. Jos langelis ne turistams. Na, bet moterie...Sveika atvykusi į Stambulą.

Išėjus laukan šūksniai, madam madam, ar važiuosite ten? Mes nuvešime. Cigarečių dūmai, automobilių bruzdesys, tvankus oras, kuriam mano oda prisitaikė per pastarąsias savaites Alanijoje. Vis dar suku ratus, žvalgausi, skaitau nuorodas. Dabar man jos jau žinomos ir artimos, tądien atrodė lyg sunkiausias matematikos uždavinys. Prieš kelionę viskas skambėjo labai paprastai, Shuttle autobusas iki Taksim skvero ir tada kažkur kažkaip pasigauti T1 tramvajų ir nusigauti iki Sultanahmet stotelės, nuo jos iki mano viešbučio pėstute. Arbatą geriantys vyrai, pirmieji nesiūlantys niekur nuvežti. Gal žinote kuris autobusas nuvežtų mane iki miesto centro, Taksim? Mano nuostabai, jie mane suprato: Havabus, Havabus madam. Jis man už nugaros, įsėdu į autobusą. Skambutis. Atsiliepiu. Kur tu? Jau autobuse. Aš atvažiuoju tavęs, būsiu už 3 minučių. Na, gerai, visos radybos veltui. Lipu lauk. 

nomnom.lt


Negaliu pakęsti turistinių vietų. Niekada jų nelankau svečiuodamasis kitose šalyse. Man svarbu tai, kuo gyvena vietiniai. Aš tave supažindinsiu su Stambulo riviera, tai, kas labiausiai patinka man. Pravažiuosime žavius kaimelius ir paragausime juose vaišinamo maisto.

Man tinka. Ayasofya tuomet aplankysiu rytoj. Jos dvasia alsuoja į mano viešbučio sienas ir laipioja po jį apaugusius vijoklius. Ji mano atspirtis šiame mieste. Sutariam. Mano plaukai jau pritvinkę oro tirštybės, lyg linų pynės plaikstosi man palei veidą. Automobilis skriejo greitai, taip greitai kaip ir istorijos, kurias girdėjau. Apie knygas, kurios buvo perskaitytos. Viena akimi pro langą mačiau žalumą ir kalvas, jaučiau troškimą jose pasiklysti. Žinoma, laikant google maps rankose. Kita akimi skaičiau, kas man pasakojama. Ar niekada nenorėjai gyventi kitoje šalyje? Na, neskaitant tų penkių metų Kipre. Ar nenorėtum išvykti iš Turkijos, pažinti save kitose kultūrose? Atsakysiu tau pasiskolindamas vieną posakį. Tam, kad žmogus būtų absoliučiai laimingas vietoje, kurioje jis gyvena, turi būti trys F. 

nomnom.lt


F what? Apie ką tu? Family, friends and food. Jei vienas iš šių elementų nepateisinamas, žmogus negali būti visiškai laimingas ten, kur gyvena. Jutau, kaip šįkart aš sekundei paskendau, nors ir nusišypsojau. Bet mintyse sprendžiau šį uždavinį.

Family. Mano šeima, mano du vaikai. Jie visada šalia, todėl galiu gyventi bet kurioje šalyje. Na, bent iki tol, kol jiems atsibos su manimi gyventi. Kas tada? Kur tada mano šeima? Jei vienas gyvens viename pasaulio lope, o kitas kitame, tai kur aš tada? Ir ar aš tada negalėsiu būti laiminga, nes vienas F neišpildytas. Kas per F. Friends. Vieni gyvena šalimais, kiti kitam gale, kiti po Indiją šmirinėja, sielą vėdina. Tai jau jie čia kaip ir nesiskaito. Tai jau aš tada nebe laiminga? Food. Aš nieko prieš lietuviškas bulves ar juodą duoną, bet daržovių kalną, kurį sumetu į wok keptuvę, galiu rasti ne tik Lietuvoje. Salotas, agurkus, burokus. Jei ne obuolius, tai figas skinu nuo krūmų. Kaip tai po galais galėtų identifikuoti mano laimę? Hm. 

 Iyot Restaurant, Şile

Iyot Restaurant, Şile

Kaip vadinasi ši vieta? Atsakė pavadinimą turkiškai. Nesupratau. Tai paslėptas ežeras. Aha, matau kaip tavo akys nušvito. Jei tik ežeras, tai tau neįdomu, jei paslėptas, tai jau labai ypatinga.

Pasakojimą apie ežero atsiradimą, pertraukė mano tiesmukas, labai dažnai išlendantis, gamtos sukurtas reikalas. Noriu valgyti. Sustojus saulės nublukinto molio spalvos šlaitų pakrantės, kurią skalavo perdėtai žydras vanduo, žuvies patiekalų restorane, užsiprašiau savo numylėtų baklažanų. Aš niekur kitur apart Turkijos nesu jų skanesnių ragavusi. Niekur kitur jų taip ir nepateikia. Jie turbūt kaip koks mūsų burokas ar bulvė. Vis giliau nerdami į pokalbį apie visatą, meilę ir draugystę, nusvilome liežuvius tepdami šviežią duoną į čili pipirais šildytais aliejuje apšlakstytą jogurtą. Dūsdami garsiai ginčijomės, kad ne, vanduo nepadės užgesinti čili dyglių, tik jogurtas arba duona. O kas jei ten pat tie patys čili? Beliko baklažanai. 

nomnom.lt

Baltos plytelės, tiek, kiek smėlio kruopų pakrantėje. Tai Stambulo metro. Kur po galais, tas M1 ar M2. Noriu, kad išliktų laukymės nuostabai, tiek kažkur, tiek paprastoje kasdienybėje, todėl niekada neišnarplioju absoliučiai visų detalių raizgalo prieš žengiant į naują plotmę. Bet, šįkart metro planas buvo atidžiai išstudijuotas prieš vykstant. Kaip matau, nepadėjo. Tai niekis, kad nuklysti ne į tą stotelę, į kurią reikia eiti baltomis plytelėmis apie šešis šimtus metrų, čia niekis. Svarbiausia, kad tu net nežinai ar ten ta ar ne ta stotelė. Ieškau informacijos. Nerasta. Už vartų stovi sargybiniai. Pažvelgiu į juos ir netrukus jie savo žvilgsniais nukreipia mane link bilietų automatų. Jų bent dešimt. Geltoni, pilvus išvertę robotai. Pasirodo jie kalba. Susiradus angliškai kalbantį ir paspaudus vieną mygtuką jis klykia: Stambulo kortelė, pridėk savo Stambulo kortelę. Kokia dar kortelę, apie ką tu čia? Duok man vieną bilietą, labai skurdaus dirbtinio intelekto padarinį!

Mano lėtus ir neužtikrintus, prakaituotų delnų mostus virš mygtukų paklodės labai greitai pastebi vartų sargybinis. Jis priėjęs prie manęs pasirodo irgi kalba. Pasakoja man turkiškai, aš gaudausi, bet nežinau kaip išlementi, kad svarbiausia man ne bilietas, o išvis sužinoti į kokią pusę man reikia važiuoti. Tai tada atsakau angliškai. Jis puikiai supranta stotelės pavadinimą, kurią noriu pasiekti. Sultanahmet. Mano brangus, Sultanahmet. Iš jo veido teatro, aš galėjau lengvai suprasti, kad, panele, tai labai paprasta. Iki Uskudar, tada iki Sirkeci ir pam pam pam, jo pirštai eina ore iki Sultanahmet. Kai atsakau pora turkiškų žodžių, jis nušvinta kaip kalėdinės eglės lemputės šaltą žiemos rytą. Supranti turkiškai? Truputį. Truputį man labai daug, panele. Ir tada mūsų pokalbis plaukia kaip Vilnelė. Gaunu dovanų metro planą, jis raudonu, plonai duriančiu tušinuku apibraukia taškus, kuriuos turiu pasiekti. Palinki geros kloties.

nomnom.lt

Uskudar dešinėje. Laukiu. Atvažiuoja metro. Įlipu. Sirkeci. Aha, lipu lauk. Kokį aš bilietą nusipirkau iš geltono roboto, kad dabar priėjus prie vartų metro tako nusileidimo link, jie klykia, verkia. Netinka tavo bilietas. Vėl sargybiniai. Aš savo šypsena išsiduodu, kad prasliūkinti nebandžiau, tik naiviai tikėjausi, kad bilietas visai dienai. Prie manęs prieina maždaug 50 kelių vyriškis, žilstelėjusiais plaukais, dailiai priglaustais virš ausų. Neaukštas, žydrų akių. Jis man akimirkai priminė mano tėtį. Taip, kaip jis smeigė savo žvilgsnį į manąsias akis, pasirodė, kad ir aš jam kažką primenu. Kaip taip gali būti, kad visiškai nepažįstamas asmuo sukelia tokį artimą ir globėjišką pojūtį. Aš visiškai pasitikiu jo nuorodomis, jis net sumeta mano monetas į geltonąjį robotą, praleidžia mane pro vartus, veda mane link teisingo metro ir sustabdo ties geltonąja linija. Lauksime čia. Aš rašau knygą, čia skamba taip, lyg būtum pats Ataturk. Tai supratau pasakojant, kas yra dietistė ar Process Executive Cognizante. Tai tik karpymas ausimis ir visiškai, absoliučiai nežavinčios profesijos. Bet rašyti knygą, o brangute, tu dievaitė. Nors labai lėtai, nevalingai, su potvyniais ir atoslūgiais man tai sekasi daryti, bet aš tai darau. Jie turbūt mato mane rašančią knygą apie visatą, kitų šalių kultūrinius audinius, socializmą, tarpdisciplininius santykius, individo ekologiją, socialinį konstruktyvizmą ir tt. Arba, teisingiau, aš matau save rašančią apie tai, tiriančią aplinką ir visuomenę. Teta su veidrodėliu. Dažniau galvoju ir kontempliuoju, kodėl taip yra, nei drįstu teigti, kad taip ir yra. Ir galiausiai nei pati visiškai netikiu, kad taip ir yra. Kaip Ralphas Waldo Emertsonas: Noriu pasakyti tai, ką jaučiu ir mąstau šiandien, žinodamas, kad rytoj turbūt su visu tuo nesutiksiu. 

Durelės atsidaro ir mūsų žydrų akių vitražai atsisveikina. Ačiū, tau, žmogau. 

nomnom.lt

Pasiekiu pasakų miesto dalį, kvepiančią kepintais kaštainiais. 

D3FF3F93-D6C1-49BF-BBA4-18E4BFC07592.jpg

Man kažkuo patiko mano odos tinklas, dengiantis mano namus, vadinamus mano kūnu. Jau seniai man patinka mano namai, mano kūnas. Ten kur gyvena mano atsiminimai, potyriai, randai. Altorius, kuriam aukoju viską ką matau iš už odos marlės. Šiandien visa išrūkyta miesto dosnybės, dulkių, šūksnių ir maldų kvietimo, pažvelgus į veidrodį žavėjo tos dvi raukšlės ant kaktos virš nosies, spaudžiančios dulkių ir prakaito Caciocavallo Podolico. Nieko nenorėjau keisti. Nes aš ėjau į pasimatymą su Stambulu. Aš. Nešdamasi Rumi žodžius savo kišenėje: 

 Ayasofya

Ayasofya

Jei esi riboto mąstymo, visas pasaulis tau atrodys ribotas. Jei esi laimingas, pasaulį regėsi kaip rožių sodą. Buvo daug nusigavusių iki pat Sirijos ir Irako, bet nieko nepamatė, vien netikėjimą ir veidmainystę. Buvo daug nusigavusių iki pat Herato ir Indijos, bet nieko nepamatė, vien pirkėjus ir pardavėjus. Buvo daug nusigavusių iki pat Turkestano ir Kinijos, bet nieko nepamatė, vien suktybes ir apgaulę. Jeigu keliauninkas ieško išorinių potyrių, jis gali keliauti per pasaulį ir nematyti esmės. Jeigu karvė pereitų Bagdadą, ji neišvystų jokių miesto grožybių, išskyrus meliono žievę. Tačiau erdvi karalystė esanti anapus priežasties ir pasekmės yra Dievo buveinė, nuolat kintanti ir amžinai nauja. 
— Rumi
 Ayasofya

Ayasofya

Topkapi rūmai, kur kažkada užgimė daug šviesių svajonių. Suoliukas rūmų parke. Prisėdu atsigerti vandens ir atsikvėpti. Suoliukai užpildyti. Negaliu identifikuoti vietinių ar atvykusių į miestą. Štai šviesių plaukų, bet turkiškų bruožų moteris į buteliuką beria mišinuką savo kūdikiui. Draugės, kurios gaudo selfį. Daug gaudančių selfį. Mačiau pakrantėje mažiau žvejų, nei žmonių fotografuojančių save priešais Stambulo didybes, gatves ir parkus. Štai rašytojas. Tikriausiai. Jis stovi vidury tako, laiko dešinėje ištiestoje rankoje knygą. Jį fotografuoja. Jo dažnas krizenimas. Turbūt jis jaučiasi nejaukiai. O mūsų čia daug. Visai nepadedam. Iš kairės manęs link sulėtina žingsnį jaunuolis. Aukštas, kavos spalvos akių ir plaukų, tamsiais rašalo mėlynumo spalvos, dailiai išlygintais marškiniais, dešiniu savo delnu apkabinęs savo kuprinės petnešą. Jis sustoja ir pradeda kalbėti su manimi turkiškai. Ir aš jau sužavėta, nes jis pirmas, kuris neišsitraukė savo ribotos knygelės ir neieškojo kokį lipduką man užklijuoti, rusaitės, švedės, lenkės.. Aš tiesiog buvau aš ir jis į mane kreipėsi savo motinos kalba. Supratau ką sako, kad matė mane vaikščiojančią mieste, atrodžiau lyg modelis su į šonus besiplaikstančia suknele. Aš žinojau, kad tądien puikiai atrodžiau, nei dulkės ant veido, nei prakaitu persismilkusi suknelė, nei pavargusios pėdos negalėjo užgožti mano laimės, kuria turėjau spinduliuoti iki pat Jupiterio. Bet mane sutrikdė tai, kad jis mane jau matė šiandien, o Stambulas nemažas, brolau. O gal tai taip pat poetiškai mėgstantis kalbėti žmogus. Hm. Atsakiau, kad nieko nesuprantu. Angliškai. Aha, sako, pakartoja viską anglų kalba, tik šįkart vietoj modelio, aš atrodžiau lyg astronautas. Ėjau kaip koks astronautas. Gal tu pavargusi, panele. Dievaži, pagalvojau, tau pasisekė jaunuoli, kad man patinka juoktis, kita jau būtų seniai pasiuntusi tave rinkti rūtų. Nusijuokiau, taip tikrai, aš pavargusi ir tikrai kaip astronautė, naujoje planetoje atsargiai dedanti žingsnius. Jis pasisiūlė prisėsti. Sėsk, sakau. Jis klausia, ką aš veikianti Stambule. Nežinau, kaip pokalbis nusirideno iki Tango pamokų. Oi, mielai eičiau į tango pamokas ,atsakiau, gal dar liko kūno įgūdžių iš šokių mokyklos, kurią lankiau vaikystėje. Rimtai? Taip taip, labai rimtai. Jau mačiau kaip klojasi mėlis ir pilkuma ant miesto, pėdos pailsėjo ir aš norėjau pamatyti dar šiek tiek miesto prieš žengiant jam į naktį. Naktį viena vaikščioti neturėjau didžiulio polėkio. Tuomet atsistojau ir sakiau jau einanti. Vaikinas atsistojo taip pat ir pasiūlė drauge atsigerti kavos. Labai malonu, atsakiau, bet aš jau pasimatyme su savimi. Jo akys susikryžiavo, lyg žiūrint į kokį Sudoku. Taip, pasimatymas su savimi. Šią kelionę aš suplanavau sau, pasikviesti save, patį įdomiausią žmogų ant viso svieto, vienintelį su kuriuo norėčiau patirti pirmuosius Stambulo įspūdžiuss po tiek metų. Hm. Na, suprantu, atsakė pašnekovas, pats netikėdamas savimi. Mes pasukome skirtingais keliais, jis į parko centrą, aš link pakrantės. Gaudyti cukrinės vatos debesų virš Taksimo.

nomnom.lt

Pakrantė ties keltų stotimi buvo pilnut pilnutėlė. Putos siekiančios krantą nenešė gintarų, bet iš Bosforo kanalo atplukdytas šiukšles, tuščius plastikinius buteliukus. Pilki akmenys buvo puiki vieta stebėti užsiklojantį Galata bokštą. Miestas užsiklojo naktimi, bet ne miegui. Iš visų pusių girdėti keltų šiurenimas, tramvajų cirpimas, macdako maišelių bruzdesys. Jaunimas, visur jaunimas. Ar ant Tauro kalno su kebabu, ar pakrantėj prieš Taksimą. 

nomnom.lt
IMG_7058.JPG

Po šitiek žingsnių, mano lova su keturiomis baltomis pagalvėmis, pėdų gale siekianti mečetės bokštus ir Bosforo mėlius, o iš kairės pusės atverianti langą į žaliąjį sodą su apelsinais ir datulių palmėmis, prilygo minkštai focaccia tešlai, į kurią buvau įminkyta švelniomis miego pirštų pagalvėlėmis. Salat al-fajr, prieš patekant saulei. Pirmasis kvietimas maldai, kai tikima, kad praėjusios nakties angelai ir brėkštančios naujos dienos angelai kartu klausosi šios maldos. Ji viena sunkiausių (Elif Shafak, The Forty Rules of Love). Tavo širdis jau bunda, o kūnas dar giliai miega. Kadangi ši malda prieš pasirodant saulei man buvo patiekta ant varinio dubenėlio, tiesiai į lovą ir jau sukramtyta, buvau pakankamai akiplėšiška, ją išklausiusi verstis ant kito šono, užsimerkti ir laukti saulės. 7 ryto. Telefonas pilnas žinučių. Aušra (mane radusi per nomnomo insta) surašė visą sąrašą rekomendacijų, ką turėčiau aplankyti Stambule, už kurį esu nepaprastai dėkinga. Vietinių žinutės, kurios kvietė lankyti kitus kampus, ir pačios sąrašas, kuris laukė manęs tą rytą. Beliko tik  kažkaip išsivaduoti iš tos būsenos, kad aš vis dar sapne. Iš kurios, manau, nepavyks išsivaduoti iki kol grįšiu į Vilnių. Valgant pusryčius kartu su kaštoninės spalvos katinu, žaliajame Hotel Empress Zoe sode, vaikščiojau žemėlapiu ir ruošiau maršrutą. Tokį lengvą ir apytikslį, kad likčiau nustebinta. Bet.. kad ir kaip gerai viską susiplanuotum, tikrai bus, kas tave nustebins šiame mieste. 

230A53F3-6279-4B2D-9BEB-9658DE678496.jpg

Laikas reliatyvus. Dabar, peržvelgiant nuotraukas ir prisiminimus iš kelių dienų Stambule, sunku suvokti kaip viską galėjau suspėti per tokį trumpą laiką. Aplankyti, pailsėti, pasiklysti, pavargti, įsimylėti, susierzinti. Moteris. Tai Dievo kūrinys, neišsenkantis fontanas emocijų, vis atsinaujinanti energijos tėkmė ir beribė meilė. Beribė moters meilė. Beribė. 

IMG_7080.JPG

Nežinau, kas įvyko per naktį ar dėl to, kad išklausiau Salat al-fajr prieš patekant saulei, sakoma, kad dėl to pats Allah tave saugo visą dieną. Bet išėjus į naują dieną jutau kaip miestas dabar buvo artimas ir pažįstamas. Jokių gaugų ant odos, tik glostanti ramybė. Stotelės pačios susirado mane ir mano rankose mirgėjo Stambulo kortelė (must dalykas, norint viešuoju transportu išnaršyti šį miestą). Nuvažiavau į Galata bokštą. Kurį vėl paminėčiau a must. Prieš naršant visas gatves, pamatyti kaip jos atrodo iš viršaus. Tai padaryti arba pačioje viešnagės pradžioje, arba po gatvių naršymo. Perspektyva iš viršaus ir apačios.

IMG_7124.JPG
IMG_7306.JPG

Jo viršuje praslankiojau kiekvieną jo lanką, nes norėjau sugerti kiekvieną miesto detalę, bet tai greitai tapo preke. Nes buvau puikus taikinys paprašyti juos nufotografuoti. Taip ir ėjau jo ratu, gėriau į save miestą ir fotografavau vietinius, ne vietinius, nežinau. Visi kalbėjo turkiškai. Nusileidusi žemyn sekiau gatvelėmis. Kol, aišku, pasiklydau. Ten yra tokių gatvelių, kuriose nepamatysi nei vienos moters. O aš ten einanti, su linine, turkio spalvos dryžiais pasiklojusia, ilga suknele (kas maniau, mane apsaugos nuo žvilgsnių, atvirkščiai) buvau kaip koks Senis Šaltis. Pasirodo, He‘s alive! - Turėjo manyti visi tie vyrai. Ir nieko nuostabaus, tai buvo gatvės, kuriose parduodamos padangos, įrankiai, varžtai, pjūklai. Tepalų kvapą galėjau jausti net savo plaukuose. Toma, nepasimetam, nepasimetam, mąsliai šypsojausi ir išmečiau į gatvę žvilgsnį, lyg tikrai mane domintų suvirinimo įrankiai. Išsilaisvinusi iš šių prekyviečių tinklo, pasukau link žmonių ir automobilių minios. Ten tikrai turėjo būti kokia tai stotelė. Perėjų čia nebūta, o jei ir būta, niekam nei motais. Tiek vietiniai, tiek atvykusieji (atrodė studentai iš kitų šalių), puikiai įvaldę nenurimstančios gatvės perėjimo įgūdžius. Aš sekiau iš paskos. Įgūdis toks, kad praktiškai lendi po automobiliu, na, akiplėšiškai užlendi, kai eismas centimetru ramesnis ir eini. Užvažiuos tai užvažiuos, nieks čia tokiomis smulkmenomis nesirūpina. Artėju prie šviesoforo. Pasirodo tokių yra. Bet jo spalvos ir nei motais, žalia, balta ar violetinė. Ėjom tada, kai eismas ramesnis. Lauksi čia dabar tos žalios. Iškart pagalvojau apie savo dukrą, kuri atidžiai stebi visus pažeidinėtojus Vilniuje ir kiekvieną iš jų pakomentuoja. Garsiai. Blogas tas, kas eina per raudoną. To vaikus mokau, kad nevalia pažeidinėti kelių eismo taisyklių, dėl jų pačių ir kitų saugumo, bet mamikė, kai vaikai nematė, tapo didžiausia nusikaltėle. Bent dienai. Važiavau link Dolmabahce rūmų.

 Dolmabahçe Saray

Dolmabahçe Saray

Jei tikrai nori išstudijuoti kiekvieną detalę, kurią ten galima pamatyti ir kurių ten milijonai, turi šiems rūmams skirti visą dieną. Kadangi aš tiek laiko neturėjau, bandžiau suvalgyti tą gėrį kaip fast food. Fotografuoti viduje negalima, nei pagrindinių rūmų, nei Haremo, nei laikrodžių muziejaus (kurio laikrodžius tikrai norėjau įsiamžinti), nei paveikslų muziejaus. Bet visi fotografavo, tik sargybiniai nukreipdavo žvilgsnius, visų telefonai jau švytėjo ir gaudė detales. Sargybinių darbas toks ir buvo, gaudyti nepaklusnius suaugusiuosius. Rodos, taip įdomiau, kai negalima, tai būtinai reikia.

33EA347A-1425-4219-B8BC-F1D52AAB02FB.jpg

Man ornamentų, bohemiškų kristalų atspindžių, detalių ir istorijų, kurias ten skaičiau, užteko iki soties primaitinti savo akis. Išėjus iš rūmų, jų žaliasis sodas, baltieji ir grakštieji vartai, bei Bosforo mėlis, buvo lyg atokvėpis, lyg turkiška arbata nuplauti sočią jų istoriją. Grįžtant atgal link Kabatas stotelės, gali sustoti ties laivų stotele, iš kurios gali susiorganizuoti turą po Bosforą. Aš važiavau toliau, į kitą Stambulo pusę. Į priemiesčius. Ten, kur vaikai gaudo kates, spardo kamuolį, mažiau bruzdesio.

IMG_7212.JPG

Jaunimas sulindę į telefonus kavinėse, rūko, gerią kavą ar arbatą. Juokiasi, selfinasi. Praeivis eina gatve, jį atpažįsta senutė. Osman, čia tu? Jis sustoja, šonu man nusišypso, you are so busted. Teks dabar apkalbėti visus kaimynus. Bet kaip mes be jų, be mūsų močiučių. Rajone mažos parduotuvės, paprastos prekės. Ir, žinoma, valgyklėlės. Išsikėliau sau puotą, už ryžių dubenį, salotų lėkštę, žaliųjų pupelių troškinį, įdarytus baklažanus, jogurtą su agurkais, vandenį ir maišą batono (kurį šiaip įmeta šalia, kaip kokių servetėlių) sumokėjau 3  eurus. Prie Sultanahmet, žavioje Cozy kavinukėje, tiek nekainavo net viena pidė. Todėl taupant ir norint daugiau išleisti kitur, tam, kad aplankytum muziejus ir rūmus, geriau valgyk gatvėje arba valgyklėlėse. Taip pat man patiko, kad vietiniams muziejuose beveik perpus mažesnė kaina. 

IMG_7321.JPG

Grįžtant tramvajumi atgal centro link, akis užkliuvo už vienos gatvelės, visų gatvių koryje. Tie spalvotieji namukai, stogai ir balkonai, vijokliai. Turiu tai pamatyti. Nieko nelaukusi atsistoju ir kitoje stotelėje išlipu. Leidžiuosi gatve žemyn. Ir vėl į vyrų slėnį. Dievaži. Tik čia ne padangos, o batų parduotuvių gatvės. Ir tądien buvo jų siunta. Dėžių, dėžučių kur tik pasisuksi. Krovinių autobusai jas įveža, berniukai su karučiais jas sukrauna ir veža. Žemyn. Tikrai nelengva, nes gatvės nelygios, jos tai aukštyn tai žemyn, tai akmenimis grįstos, tai tiesios, tai laiptai, tai posūkis, tai vėl koks automobilis visai be gėdos nori tave pertrenkti iš už kampo.

1528C2F2-DDF5-4108-876E-8ED3F13D3472.jpg

Jutau jų žvilgsnius, bet šįkart neieškojau suvirinimo įrankio, nei batų, šįkart vaidinau turistę. Išsitraukusi telefoną, fotografavau bene kiekvieną sieną. Vaidmuo puikiai pavyko, nes tokia ir buvau. Akimirką mane aplankė šaltas virpesys, nes staiga aplink pasidarė perdėm tylu ir ramu. Nuklydau į gatvę, kur į mane tik stebeilijo akys, prekeivių neliko. Pasijutau nejaukiai. Išgirdusi kirus, supratau į kokią pusę turiu eiti. Link pakrantės.

ADA941B4-178D-4739-BF39-486C109B5B23.jpg

Mano žingsniai ėjo greičiau vienas už kitą. Ir taip pasiekiau pakrantę. Tolyje mačiau Stambulo mečetes ir dangoraižių atspindžius. Turiu eiti ten. Kadangi pakrante eiti buvo daug ramiau, atsipalaidavau. Kelias buvo ilgas. Ant mėlynai pilkų akmenų gulėjo, stovėjo ir sėdėjo žvejai. Ar šiaip saulės prisigaudyti atkūprinę vyrukai. Kas diskutavo gerdami arbatą ir valgydami simitus, alyvuoges ir žalias paprikas. Kas didelius pilvus tepėsi kremu nuo saulės. Viena kita pora stebėjo vandens ramybę. Slapta vienas kitam dovanodami meilės žvilgsnius. Kas gliaudėjo saulėgrąžas, kas akmenukais šaudė virš akmenų, ant šakos sukabintus spalvotus balionus, pripildytus vandeniu. Kur bepasisuksi, ten gyvenimas, o čia jų bent penkiolika milijonų. 

93B684BD-E6FB-4992-B538-B9B6ADDD33F3.jpg
 

Nerašau pabaigos, nes Stambulas man liks miestu į kurį visada norėsiu ir privalėsiu sugrįžti bei ragauti jo trupinius. Taip iš lėto sudarydama jo visumą. Kuri, turbūt, niekada neįgaus apibrėžtos formos. Jame buvo taip melanchoniškai Pamuko Orhan aprašyto pilkumo, bet aš mačiau daug daugiau spalvų, skonių, garsų ir tirštumo, kurie minkė mano širdį. Grįžus, mano kosmopolitiškai sielai, vėl ir vėl eiti šio didingojo miesto gatvėmis padeda Elif Shafak kūriniai. O mintis džiugina tai, kad ji žvelgia į jį mano akimis, o aš josiomis. Galiu net įsikibti į jos vaizduotę ir eiti ranka rankon. 

The Sufis believe that every human being is a mirror that reflects the universe at large. They say each of us is a walking microcosm. To be human, therefore, means to live with an orchestra of conflicting voices and mixed emotions. This could be a rewarding and enriching experience were we not inclined to praise some members of that inner orchestra at the expense of others. We suppress many aspects of our personalities in order to conform to the perfect image we try to live up to. In this way, there is rarely - if ever - a democracy inside of us, but instead a solid oligarchy where some voices reign over the rest.
— Elif Shafak

Mamyt, ačiū Tau už šią kelionę. Kad ji tapo tikrove, tiek ilgai ją mintijus viduje. Kad išleidai mane į pirmąjį pasimatymą su savimi. Amžinai dėkinga. 

Daugiau trupinių @happilywe