#saudemgud

Suvalgyti pasaulį

Sicilija. Trapanis. Vasaris. 2017

***
Pramerkiu akis. Kambaryje tylu. Pro aukštų langinių plyšius gaivališkai veržiasi ryški šviesa. Užplūsta maloni ramybė. Labai pažįstamas, bet taip seniai viešėjęs jausmas. Lygiai toks, kokį jausdavau kiekvieną vasaros atostogų rytą, kai ,vos pabudus, širdį kutendavo dar vieno nuotykio nuojauta.
Basos kojos paliečia šaltą grindinį. Pasirąžau. Atidarau langą. Į kambarį kamuoliais įvirsta saulė ir pavasaris. Įkvepiu taip smarkiai, tarsi šio oro turėtų užtekti visai dienai.
***
Erdviame ir vėsiame centrinės Trapanio gatvės bute tą rytą baigėsi kava. Nemačiau reikalo lįsti iš šilkinės pižamos, tik įsisukusi į lengvą pavasarinį rūbą, nusileidau į gatvę. Joje:
Saulė laižo namų stogus.
Espresso.
Pagyvenęs barmenas grąžos duoti neskuba. Plačiai šypsosi. To užteks. Šalimais rytine spauda susidomėjęs vyras.
Visos juslės dirba išvien dokumentuodamos medžiagą, kurios aplink tiek daug. Atsuku veidą į saulę ir užsimerkiu.

***
Tirštas rūkas kvepėjo  saldžiu migdolų nektaro aromatu, o vėjas karts nuo karto atnešdavo varpelių melodiją, nusegtą nuo ramios, kasdieniais reikalais užsiėmusios  bandos kaklo. Mano Akys ryte rijo neaprėpiamus tolius. Skendau juose.

***
Ką reiškia „suvalgyti pasaulį“. Atsikąsti taip nuoširdžiai, jog sultys tekėtų kaklu žemyn, o pirštų galiukai liptų tarpusavyje. Nusišypsoti ir vėl atsikąsti.

Pakeliui į kalnus mus sustabdė vietinis, saulės nugairintu veidu. Ore tvyrojo magija, o mūsų bagažinė nejučiom pasipildė devyniais  kilogramais raudonųjų apelsinų.

Siciliečiai myli savo žemę ir noriai dalijasi grožiu.

Likusias dienas, apelsinų buvo galima rasti visur – kišenėse, lagaminuose, kuprinėse, katino guolyje. Visur. Daliai jų pasisekė – buvo nugabenti paplūdimio link. Ir tapo salotomis. Gardintomis raudonaisiais svogūnais ir skrudintu burmesse tofu.

***
Svetimoje šalyje saulė auksina namus ant kalvos. Įspūdis kur kas stipresnis, negu būtų sukeltas to paties reginio savam krašte. Tai ne ta pati saulė. Puikiai žinau, kad ne ta pati saulė. {A.Camus}

Chia vanduo su rozmarinais.

***

Reikia gyventi ir kurti. Gyventi iki ašarų akyse – kaip priešais šitą namą apvalių čerpių stogu. Melsvomis langinėmis ant šlaito, apaugusio kiparisais“ {A. Camus}

Kiekviena kelionė nuauksina pažinimo dulkėmis. Čia pirmąkart regėjau didingas plantacijas-

namais esančias šioms riešutinio skonio gėlėms.

***
Keliauti ir gaminti. Uostyti, ragauti, šniukštinėti, čiupinėti, traiškyti tarp pirštų. Būtent taip tas kelias dienas ir elgėmės. Tikri gamtos vaikai.
Iš kuprinės Ten iškračiau restoraną. Atidarėme jį čia pat. Rozmarinų krūme.

Grikių papločius kepėme šalia milžiniško rozmarinų krūmo, kurio lapeliai patys byrėjo keptuvėn.

Alyvuogių ir figų džemu gardinti grikių papločiai.

***
Nuo šiol visi mano Žmonės žino, jog Sicilijoje žydi net akmenys.

***
Nebūtina atverti širdį visiems, pakaks atverti ją tiems, kuriuos myli. Tuomet
atsiversi ne tam, kad pasirodytum, o tam, kad duotum. {A. Camus}

Už šį pabėgimą taip norisi padėkoti žmonėms, per kelias dienas tapusiais bičiuliais. Plačiai atvėrusiais namų duris, dovanojusiais savo laiką ir energiją.

Būkime atviri pasauliui, laisvi ir bebaimiai savo kelyje. Nes kiekvienas ištartas „taip žada nuotykį.

Skiriu Viktorijai ir Arūnui Staponams.
Žmonės žmonėms.

Atvirukai – Viktorija Stapone photography

Print Friendly

Nori gauti naujausius įrašus?

Norint gauti naujausius įrašus bei naujienas, tereikia įrašyti savo e-paštą ir užsiregistruoti naujienlaiškiui.

Komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.