#saudemgud

"Apdeitas"

Mitybos įpročių programavimas

Nudžiugau gavusi e-paštą, kad p a g a l i a u  pasirodė mano dievinamos, siautulingai įkvepiančios ir kaskart padrąsinančios herojės, Marie Forleo podcast’ai. Jos video super žaismingi ir pralinksminantys, bet idėja, kad pasiilgusi The Marie Forleo TV ir jos svečių įžvalgų, galėsiu jas paklausyti tiesiog bėgiojant, tvarkantis namus ar išėjus pasivaikščioti, yra YES!

Pirmasis, kurį klausiau buvo podcast su Dr. Cathy Collautt, How to Re-Program Your Subconscious Mind to get what you want, kuriame kalbama apie baimę tapti sėkmingais savo versle, baimę, kuri būtent ir stabdo tą sėkmę. Tai aš žinoma, visko klausantis, mintyse miksavau, kaip kokį smūčiką, o kaip visa tai rezonuotųsi su mityba? Kaip būtų su ta baime, kad nepavyks išmokti valgyti tikslingai, pasiekti norimą svorį ir pan. (Profesinė liga :))

Todėl nusprendžiau surašyti viską, ką išgirdau, perfiltravus per mitybos prizmę ir papildžius lietuviškais keiksmažodžiais. Man patinka keiktis. Taip smagiau. Tai va:

Sąmonė mums sako, kad galime pasiekti norimų rezultatų, o tuo tarpu pąsamonė primena, kad jau nepavyko tieeeek daug kartų. Kodėl šį kartą turėtų pasisekti?

Apskaičiuota, kad maždaug tik 3% mūsų veiksmų yra įtakojami sąmoningų minčių, visa kita dalis, t.y. net 97% priklauso pasąmonei, autonominiam, automatiniam veikimui. Juk negalvoji kaip maistas yra virškinamas, kaip Tu kvėpuoji. Net Tavo įpročiai pradeda žygiuoti auto-piloto rėžimu. Todėl pagrindinis veiksmų šaltinis iš tikro yra pasąmonė. Mokslininkų teigimu pasąmonė yra milijonus kartų efektyvesnė nei sąmonė ir tai nereiškia, kad Tavo ego ar valios galia yra menkavertė. Ji galinga, tačiau mumyse yra dalykų (pasąmonė), kuri yra dar galingesnė.

Tai tarkime, tie 3% Tau sako, kad nori pasiekti idealų savo kūno svorį, jaustis sveiku ir gyvybingu, ir būtinai vertu to. Ir jei tie 97% sakys visiškai priešingus teiginius: Tau tikrai nepavyks, nepavyko tiek kartų, na kodėl turėtų pasisekti būtent dabar, Tu to nevertas, Tau nelemta ir pan.

Ar tai reiškia, kad pasąmonė yra kažkoks nežinia kur pasislėpęs vadovas, iš kurio turime gauti leidimą, kad galėtume įgyvendinti savo tikslus? Ne. Tai mes esame vadovai, o pasąmonę, Dr. Cathy Collautt, kviečia įsivaizduoti kaip kompiuterį, kuris yra užprogramuotas veikti vienaip ar kitaip. Ir tai Tavo darbas pasirūpinti, kad programos būtų visada up to date, kad jos funkcionaliai veiktų ir jei kas neveikia, atrasti būdų kaip tai sutvarkyti. Kad programos veiktų Tavo tikslų pasiekimui, o ne atvirkščiai – jų sugniuždymui. Kad kompiuteriai veiktų optimaliai, mes juos turime perprogramuoti, atnaujinti bei tvarkyti reguliariais laiko intervalais. Įpročiai, kuriuos mes darome net negalvodami (pasąmoningai), jie ir yra pagrindinis raktelis į geriausios programos atrakinimą. Mes apie juos negalvojame, o iš tikro jie valdo mūsų veiksmus. Na tarkim, tokie įsisenėję įpročiai, kaip automobilio vairavimas (kas vairuoja), ar tikrai visada sąmoningai vairuoji automobilį? Žinoma, kad vairuoji dėmesingai ir atsargiai, bet Tavo  mintys vairuojant tikrai nesisuka visą laiką tik apie vairavimą, kada čia reiks tą pedalą paspausti, kaip reiks pasukti vairą, pažvelgti į veidrodėlį ir pan. Bet, Tu tai darei patį pirmąjį kartą. Po kiek laiko tai tampa išmoktu įpročiu, apie kurį išvis nebegalvojame. Ar nepastebėjai, kaip vairuodamas namo iš darbo, grįžęs net negalėtum įvardyti visų detalių, vairavimo metu, nes vairavimą atlikai pasąmoningai, o sąmonė buvo užsiėmusi kitais dalykais: planuoji ką pasigaminti vakarienei, kokius dar laiškus spėsi atrašyti tą vakarą, planuoji ką rengsies rytojui ar veiksi savaitgalį.

Tai dabar pabandyk tai pritaikyti naujiems mitybos įpročiams. Senuosius mitybos įpročius atlieki automatiškai. Tiesiog darai. Žinai, kad grįžus iš šaldytuvo išsitrauksi varškės pakelį, apibersi cinamonu ir suvalgysi, ir tikrai negalvodamas apie varškę. Na kertam lažybų, kad tikrai galvojai apie kažką kitą, o ne apie pačią varškę ar kaip ją ištraukei iš pakelio.

Na..galbūt galvojai, kad po paraliais, ir vėl varškė (varškė čia tik pavyzdys), nesugebu nieko pasigaminti, neturiu jėgų, neturiu laiko, man nepavyktų, aš nemokėčiau valgyti įvairiai, subalansuotai ir reguliariai. Tai čia, šiuo atveju, jau veikia sąmoningumas, jau po truputėlį pastebi, kad kažkas programoje veikia netaip. Tačiau. Dažnai tai tuo ir pasibaigia. Apie perprogramavimą ar įpročio „apdeitą“, nėra nei minties.

Štai čia ir pirmas žingsnis. Kuomet intuityviai pajauti pasipriešinimą savo įpročiui (kodėl ir vėl tą varškę valgau), išlik nuolankus,  nepulk savęs teisti ar nurodinėti sau, galvoti, kad geriau žinai ar nieko nebežinai. Leisk pasąmonei vis dažniau Tau priminti, kad programa neveikia taip, kaip norėtum, kad veiktų. Įsiklausyk. Pastebėk. Stebėk save ir savo veiksmus.

Antras žingsnis. Būk konkretus. Konkrečiai įvardink savo baimes ir tai, kas Tave glumina. Kokios asociacijos iškyla, kuomet pagalvoji apie tai, kas įvyktų jei pasiektum savo tikslus. Ką būtent pasiektum, kaip jaustumeisi, kaip atrodytum, kokie žmonės būtų šalia Tavęs, kokį maistą valgytum ar net kokiais rūbais apsirengtum.

Baimė: man nepavyks numesti/priaugti svorio, neišmoksiu maitintis tikslingai, niekada netapsiu geru bėgiku/plaukiku/ar zumbos šokėju ir pan. Glumina tai, kad noriu maitintis tikslingai, bet nežinau kaip, noriu sportuoti, bet nepatinka bėgioti ar nerandu tam laiko ir pan. Jei pasiekčiau savo tikslus, jausčiausi energingas, ryte atsikelčiau be didelių pastangų, turėčiau energijos nuveikti visus dienos darbus ir dar turėčiau jėgų laikui su šeima ir draugais ar tiesiog knygai. Sportuočiau su užsidegimu, tai taptų taip įprasta, kaip išsivalyti dantis.

„Pasikalbėk“ su savo pasąmone lyg kalbėtumeisi su įdomiausiu pašnekovu, kuris pasakytų viską, atskleistų visus Tavo giliausius troškimus ir siekius. Pasąmonė tai žino. Ir tik Tavo. Na pavyzdžiui aš, tikrai nežinau, ko Tu bijai, kas Tave glumina ir kokie rezultatai Tave padarytų laimingu, bet tai žinai Tu. Įvardink juos sau. Užsirašyk, jei bus lengviau ir aiškiau juos matyti.

Neužtenka tik žinoti, kad bijau, jog man nepavyks numesti ar priaugti svorio, reikia suprasti ir kodėl tai baisu, nes..pvz.: nebūsiu gyvybingas, laimingas, nuotaikingas, atsidavęs kasdienybei, gyvenimui, netiks mėgstami rūbai, nepatiks atvaizdas veidrodyje (apie body image, taip, kaip matote save, kiek vėliau), dažnai sirguliuosiu ir pan.

Šis analizavimas išgrynins Tavo siekius, kodėl būtent Tu to nori ir kaip visa tai atrodytų, jei pasiektum savo tikslus.

Trečias žingsnis. Pažadas. Nusistatyti ketinimų seką, kuri veiks išvien su Tavo pasąmone, o ne prieš ją ar Tave. Na, tarkim, Tu sakai, aš bijau, kad man nepavyks, kai pradėsiu laikytis naujų mitybos įpročių, gaminti maistą, rinktis jį tikslingesnį, sportuoti ir pan. Aš dar labiau pavargsiu, būsiu dar mažiau gyvybingas ir turėsiu dar mažiau laiko tam, kas man teikia malonumą. Visa tai taps tik dar vienu darbu, kuriam atlikti net neturiu įgūdžių.

Tuomet pasakyk sau, taip, jei visi šie veiksmai mane prives prie dar didesnės sumaišties ir savęs nepasitenkinimo, tuomet taip, aš to tikrai nedarysiu. Aš tai darysiu tik tokiu atveju, jei tai neturės tokios įtakos, kurią čia įvardinau. Aš tai darysiu tik tam, kad jausčiausi geriau, kad būčiau dar gyvybingesnis nei esu, kad turėčiau dar daugiau laiko sau ir artimiesiems bei malonumams. Pažadu. Ir šis pažadas atveria „vartus“ pasąmonėje, kad aha, mano mielas drauge, tai pasirodo Tu nori veiksmų, kurie įtakos Tave teigiamai ir Tu tiksliai žinai, ko nori. Na gerai, tuomet dirbame tų tikslų link.

Tu duodi sau pažadą, kad visa tai bus tik Tavo paties gerovei, o žmonės labai sunkiai „paneša“ neišpildytų pažadų naštą, sau dar stipriau nei kam kitam. Todėl, pažadame ir laikomės šio pažado, o pasąmonė veiks išvien.

Ketvirtas žingsnis. Pavyzdžiai. Yra ir neigiamų pavyzdžių (net ir pats sau esi neigiamas pavyzdys, nes niekada nepasiseka pasiekti tikslo), bet tikrai yra pavyzdžių, kuriems tai pavyksta. Pavyzdžiai tai žmonės, kuriems pavyko numesti ar priaugti svorio, išmoko valgyti tikslingai, gaminti, mėgautis maistu, reguliariai sportuoti, tapti gyvybingais, energingais, nu ir dar po šimts pypkių, sugeba ir su šeima pasibūti bei į miestą su draugais išlėkti. Hmm..tai pasirodo tai įmanoma. Įmanoma jiems.

Atrask žmones, kurie Tave įkvepia, kuriems tai pavyksta, kad galėtum „papasakoti“ savo pasąmonei, kad tai įmanoma, tai tikrai įmanoma. Atrask savo kelrodes žvaigždes, nebūtinai tai turi būti visuomenei žinomi ar pasaulinio garso žmonės, gal ir Tavo kaimynas, kuris kasryt reguliariai išlenda bėgioti. Išbėk ir Tu, prisijunk, paklausk, kaip jam tai pavyksta, kodėl jis tai daro ir svarbiausia, kodėl nesustoja. Atrask sau pavyzdžius, savo įkvėpėjus. Įsitikink, kad tai įmanoma. Kuo tiksliau „papasakosi“ savo pasąmonei, kodėl taip turėtum elgtis, kaip tai daryti, tuo aiškiau jai bus veikti su Tavimi išvien ir perrašyti tuos senus įpročius į naujus, kuriuos Tu užprogramuoji, kaip geriausius Tavo dabartinės versijos „apdeitus“.

Penktas žingsnis. Sustiprinti ir patvirtinti. Išanalizavus visas savo baimes, kodėl nepavyks pasiekti savo idealaus/sau tinkamo svorio, energijos ir gyvybiškumo. Aiškiai įvardinus sau, kodėl nori pasiekti šį tikslą ir kaip atrodys Tavo gyvenimas jį pasiekus (smulkiai, detaliai). Suformuok teiginį, kuris tiks būtent Tau įrašyti į naująją pasąmonės programą. Tai nebebus anksčiau kartotas: man nepavyks pasiekti norimo svorio, nes aš jau bandžiau, niekada nepavyksta, nemoku pakeisti mitybos ir fizinės veiklos įpročių, tai neįmanoma. Jį pakeičiame į:

man pavyks, aš pabandysiu dar kartą, šį kartą tikrai pavyks, aš atradau būdų, kur ir kaip galiu išmokti naujų mitybos ir fizinės veiklos įpročių, aš atradau pavyzdžių, kuriems tai pavyko, tai įmanoma.

Šis stiprinimas ir patvirtinimas turi būti reguliarus ir nuoseklus. Na, tarkim, kai jau išbandei ir matai, kad nauji mitybos ir treniruočių įpročiai veikia, nebekartosi mintyse: šį kartą pavyks, bet jau sakysi, kad tai veikia, aš jaučiuosi geriau, aš tiek daug išmokau, aš turiu daugiau energijos, mano pavyzdžiai mane įkvepia, veda į priekį, tai TIKRAI įmanoma.

Tavo sukurtas teiginys neturi būti kažkokia prievolė, tik priminimas, pastebėjimas, kurį sau reguliariai pakartosi. Tol, kol tikrai tuo patikėsi.

Pastebėti yra gerai. Matyti detales. Jausti. Tik jau nesakyk, kad pvz.valgydamas visada galvoji apie patį maistą, žiūri į jį, lėtai kramtai ir mėgaujiesi  atsiveriančiais skoniais. Nu tikrai ne, juk galvoje tiek daug kitų dalykų, kurie jau stūkso apgalvojimo eilėje. Bet.

Jei kartais, na tarkim, kiekvieną pirmadienį (tik pavyzdys), sau pažadėsi: aš būsiu pastabus, kai valgysiu, tai tik valgysiu, nežiūrėsiu į telefoną ar kompiuterį, pajausiu kiekvieną ingrediento skonį, kaip jis persipina su kitais skoniais, pajausiu kaip aplanko sotumas, kaip tampu ramesnis ir šiek tiek lėtesnis. Valgydamas, būsiu dėkingas, kad esu gyvas, sveikas, valgau maistą, kuris man suteikia reikalingų maistinių medžiagų, jos puoselėja mano organizmą, mano sveikatą, mano kūną, kurį jau už akimirkos, tik pavalgius, reikės naudoti dienos darbams ir veikloms. Lai jis būna „pakrautas“ iš teisingo energijos tiekimo taško  – gero maisto! :)

Pabandom?

Namaste.

 

Print Friendly, PDF & Email

Nori gauti naujausius įrašus?

Norint gauti naujausius įrašus bei naujienas, tereikia įrašyti savo e-paštą ir užsiregistruoti naujienlaiškiui.

Komentarų nėra.

Parašykite komentarą